Labas!

Žinau, skambės juokingai, bet pagaliau, po beveik dviejų mėnesių praleistų šaly, kurios 70 procentų kraštovaizdžio sudaro kalnai, ir aš nuvykau ant vieno pasidairyti. Prieš tai mačiau kelis horizonte, bet niekad neteko iš tikrųjų ant kurio užsiropšt. Tiesa, kai lankiau mamą Airijoje, buvom prie kalnų, bet ten jie visiškai kitokie – iš esmės, vieni akmenys, kai tuo tarpu Japonijoj kalnus dengia miškai, žaluma ir kitos gamtos grožybės. Užtat labai nekantravau pagaliau juos aplankyti – apie tai ir papasakosiu.

Išvykom ankstų šeštadienio rytą (8:35; šiaip jau per anksti: penktadienį leidom kartu iki vėlaus vakaro, tad nei vienam neužteko miego), ant paties kalno atsiradom 9:40. Oras buvo geras, šiek tiek debesėlių, bet šilta. Autobusas atvežė mus ne į pačią papėdę, kurioj matėm įsikūrusią gyvenvietę, bet kiek aukščiau, kur apsidairęs akių lygy ir nepagalvotum, kad esi ant kalno – driekiasi dviejų eismo juostų gatvė, yra daug suvenyrų parduotuvių, mažų japoniško maisto kavinių ir panašiai. Netrukus pakilom laiptais ir atsidūrėm netoli šventyklos.

Mažiausia ką galiu pasakyt, tai kad viskas atrodė pasakiška, tiesiogine ta žodžio prasme. Norėjosi kiekvieną kampą fotografuoti, bet buvo aišku, kad nesutalpinsi to grožio į nuotraukas. Rytas, oras gaivus, žmonių ne minios, didžiuliai medžiai, visur žalia, o tolumoj matai kalną supantį rūką… Tokioj vietoj gali ir ramus numirti.

Aišku, knietėjo nusigauti į kalno viršūnę. Daugiau nei pusantro kilometro važiavome nediduku vagonu, kelionė truko tik aštuonias minutes. Kai išlipom, aiškiai jautėsi supanti drėgmė ir visur tvyrąs rūkas, o ir šilumos kažkaip neliko. Išėję iš stoties supratom atsidūrę tarp kalno viršūnių, bet priėjus prie krašto paaiškėjo, jog nieko aplink nesimato… Apėmė jausmas, kad stovim debesyje (gal taip ir buvo?), nes pasirėmus į kalno kraštą juosiančią tvorelę nesimatė nieko – neperregima baltuma. Nėra čia ko meluot, šiek tiek nusivylėm. Šiek tiek pasisukioję po suvenyrų parduotuves patraukėm aukščiau.

Aplink supo aukšti, storų kamienų medžiai, na o takeliai čia ne kaip lietuviškuos miškuos. Pirma, tai buvo labai slidu, vietomis ir pelkėta; kopėm netvarkingai išsibarsčiusiais akmenimis. Teko ramstytis rankomis, bendrai prisižiūrėti (taip pat prižvelgti ir draugus), kad kur nenudardėtume žemyn, dar ir numatyti, kaip prasilenkti su keliaujančiais iš priešingos pusės.

Šiaip ne taip atkakom iki viršūnės (vienos iš dviejų), kur pastatyta maža šventyklėlė. Ten vėlgi, šiaip jau turėtų driektis nuostabūs vaizdai, bet rodės, jog esam danguje. Labai drėgname, vėsiame danguje. Čia rūkas (ar debesis?:) buvo toks tirštas, kad po kelių minučių plaukai tapo visiškai šlapi. Pastoviniavom, pasifotografavom ir tada jau pėsčiomis leidomės kalnu žemyn, kas buvo sudėtingiau, nei tikėjomės.

Čia turėtų driektis nuostabūs vaizdai..

Įsivaizduoju, kad atrodėm klaikiai juokingai – užsieniečių būrelis, šviesiais NE-sportiniais rūbais, NE-laipiojimui skirta avalyne, merginos (iš pradžių) dar ir palaidais plaukais… Tikri バカ外人. (Japonai, tuo tarpu, su žygiavimo batais, lazdomis, derama apranga.) Bet atmosfera buvo labai smagi, visi prasilenkdami sveikinosi (čia pasirodo visur toks dalykas egzistuoja laipiojant kalnais; aš, laipiojimo patirties neturinti, net nežinojau, užtat labai žavėjausi), kartais jaunesni sveikindavosi angliškai, o mes, žinoma, atliepdavom japoniškai, tad jie iš karto pasipuošdavo šypsenomis ir lyg atsiprašydami pasisveikindavo vėl, jau sava kalba. Dėlto ir buvo taip jauku – nors aiškiai matėsi, kad mes nevietiniai, jautėmės visai ne svetimi.

Dėl ekstremalių sąlygų (slidumo) tuos 2,5 km leidomės tikrai ilgai, maždaug pusantros valandos. Draugams juokiausi, kad džiaugsiuosi, jei grįšiu su visais dantimis, drabužius galiu ir išsitepti. Šiaip jau kelionę baigėm be didesnių nuostolių, tik Yasya paslydus ant šlapios žemės pasigražino rūbus. Kai parsigavom į papėdę, buvo jau įsidienoję, net kiek karšta; nuvargę, drebančiom kojom skubėjom susirasti kokią vietelę pietums, o pavalgę skubėjom į autobusą ir parvykom namo.

Japonijoj kažkaip dažnai tokio klausimo sulaukiu, „ar patinka laipioti kalnais?“ – dabar jau turėsiu atsakymą – tikrai taip. Vaikystėj buvo sunku iš medžių iškrapštyti, o dabar, kol esu čia, stengsiuos atsidžiaugti nauja pramoga. Jei rimtai, tai su draugais jau aptarėm, kada čia reiktų kartot tokią kelionę. 🙂

Linkėjimai,
vis dar maudžiančiomis kojomis,
Agnė