Tempas

Ilgai nesusirašėm!

Čia, aišku, mano kaltė, bet turiu tam rimtą priežastį – mokslai ganėtinai stipriai prispaudė mane prie rašomojo stalo. Ir visai ne rašymui dėl malonumo, o dėl mokymosi ir namų darbų. Penktadienį turėjau paskutinį vidur-semestrinį-egzaminą, bet poilsiu vis dar nekvepia. Po poros savaičių turėsiu egzaminus iš dviejų dalykų, per tą patį laikotarpį dar reikia atlikti eksperimentą (kuriam kol kas nesugalvojau temos..) ir jį aprašyti rašto darbe, ir žinoma, įprasti namų darbai niekur nedingsta. Taip ir sukuosi.

Galvoju, vis tiek reikia jums kažkaip pranešti, kaip laikausi, kas vyksta, tuo labiau, kad tylėjau daugiau nei dvi savaites.. tai papasakosiu, kas maždaug įvyko per šitą trumpą laikotarpį:

1) turėjom net du gimtadienius. Abiejų amerikiečių mūsų kompanijoje, tad Brayden jau suaugęs – 21-erių, o Kayla pasiekė 22. Abiem gimtadieniams rengėm staigmenas, bet nebuvo jokių triukšmingų vakarėlių, pagrindine misija laikėm nustebinimą. Taip Brayden atsiviliojome į bendruomenės centrą „padėti nusinešti šaldytuvą į bendrabutį“, kur jo iš tiesų laukė ne šaldytuvas, o trys merginos su picomis, sausainiais ir dovanomis. Po savaitės atėjo Kaylos gimimo diena, kurią ji praleido Tokijuje, tai per daug neplanavom, ir sulaukę, kol ji grįš, vėlgi surengėm pasisėdėjimą su vaišėmis ir dovanomis. Abu liko patenkinti.

2) pradėjau piešti. Bloknotą eskizams buvau nusipirkusi jau seniai, kartas nuo karto prie jo prisėsdavau, bet po to visai apleidau. Ir kažkokį vakarą, norėdama pailsinti smegenis nuo informacijos, ėmiausi pieštuko vėl. Piešiau kelias dienas iš eilės, bandydama kopijuoti žmones iš nuotraukų. Veikia kaip kokia meditacijos forma ir šiaip smagu pastebėti, kad va, ir šitas, ir anas geriau nei anksčiau išeina. Kažkuo tas atvaizdo kopijavimas primena matematiką, ir nuo to, aišku, patinka tik labiau.

3) apsilankiau indiško maisto restorane (et.. šiaip jau tris kartus, bet vienas buvo ypatingai geras). O, dievai… Likau tikrai patenkinta. Tądien susirinkom beveik visas draugų ratas, tai čia jau didelis pliusas. Bet ir atmosfera, ir aptarnavimas, ir, žinoma, svarbiausia – maistas – taip nuoširdžiai džiugino, kad tikriausiai sugrįšim čia ne kartą.

4) dalyvavau arbatos ceremonijoje. Pirmąkart gyvenime. Kaip buvo smagu! Nežinojau ko tikėtis, nes šią ceremoniją organizavo kultūros paskaitų dėstytoja, o mūsų, studentų, pas ją yra gal dvidešimt. Tai nelabai supratom, ar mes tiesiog stebėsim, ar dalyvausim, kaip išvis viskas vyks.. Bet išėjo puikiai: kiekvienas pagal taisykles įėjom į arbatos kambarį (gal skamba juokingai, bet taip, tam yra taisyklės; čia viskam egzistuoja taisyklės), kiekvienas gavom arbatos, kurią taip pat gėrėm pagal visus ritualus, po to dar ir patys turėjom progos pasimokyti, kaip tai daroma. Meistrė labai sužavėjo – buvo labai draugiška, ir spinduliavo tokią ramybę.. visiškai Zen. Net pasigailėjau, kad neprisijungiau prie arbatos ceremonijos klubo semestro pradžioje, bet gal prisiruošiu tam kitam semestrui.

5) apsilankiau gėlėmis plūstančiame Ashikaga parke. Keliavom ten vakar, visai nebloga grupė žmonių – aštuoni, iš kurių pusės prieš kelionę nepažinojau, bet dabar pažįstamų ratas pasipildė ir jais – keturiais prancūzais. Diena buvo karšta, parkas – didelis (nors nauji draugai pasakojo, kad Versalio rūmų parkas gal penkiskart didesnis, bet muzika jiems priminė gimtąją šalį), gėlių, žinoma, jūros. Ten visą dieną ir praleidom, vaikščiodami, apžiūrinėdami gėles ir kalbėdamiesi. Kelionė atgal truko labai ilgai (gal tris valandas), tad jau buvom išbadėję ir kartu nusigavom į indiško maisto restoraną (čia ir buvo trečiasis kartas), po to dar pasisėdėjom lauke ir išsiskirstėm.