Jau pralėkė pora savaičių, kai vėl žingsniuojam į universitetą. Būdamas reguliariu studentu gal ir gali nesitikėti didelių pokyčių, bet kaip užsienio studentei viskas prasideda nuo pradžių: kiti dėstytojai, kiti studentai, net draugų ratas, ir tas pasikeitė. Taip buvau labai greit išspirta iš komforto zonos, bet tikriausiai sunkiausiai slinko pirmoji diena, o toliau nusistovėjo tas malonus jaudulys, kai lauki, kas naujo nutiks. Šiandien apie naujoves.
Universiteto režimas
Tvarkaraštį jau susidėliojau, paskaitų nemažai. Pliusai/ įdomūs dalykai:
1) visą savaitę paskaitos prasideda nuo 12:15, tad turiu laiko ryte padoriems pusryčiams ir jogai, o kai labai reikia, ir namų darbus užbaigti įmanoma;
2) loterijos būdu (ne juokas) patekau į skulptūros paskaitą, lipdysim žmogaus galvą. Turim gyvą modelį, šiandien eskizavom, kitą savaitę jau ruošim molį ir pradėsim lipdyti;
3) įsirašiau į intensyvų akademinio rašymo kursą, kuris vyks keturis sekmadienius, po 5 paskaitas į dieną. Jau pirmą dieną atsėdėjom – dėstytojas nerealus, susirinkom linksma kompanija, tad tos penkios paskaitos praskrido, nė nepajutom.
Kita naujovė – visur pilna nematytų žmonių. Pirmą dieną atėjus į universitetą net supanikavau, vasarą pripratom prie visiškai tuščios teritorijos, kuri dabar vėl prisipildžiusi kaip skruzdėlynas. Negana to, daug pirmakursių, o ir iš užsienio studentų dauguma visai šviežiai atvykę, žodžiu, pamatyt pažįstamą veidą prilygsta anomalijai.
Japonų paskaitose sėdim visiškai šviežias būrys, iš praeito semestro grupės likome tik dviese su Anna iš Vokietijos. Kiti ~15 žmonių – naujokai, atvykę į Japoniją rugsėjo pabaigoj. Pirmą dieną panikavus, antrąją pasijaučiau daug geriau, kai susitikau naujus grupės bendražygius, su keliais iškart susibendravau ir kaip senbuvė galėjau pagelbėti susigaudant tvarkaraščiuose ir auditorijose.
Japonų paskaitas atsveriant, turiu ir tokių, kur netikėtai susitikau su draugais ar keliais iš tų ypatingų pažįstamų, kurie po praeito semestro neišvažiavo, kaip dauguma. Taip dabar universitete visai neliūdna.
Fejerverkų festivalis Tsuchiuroj
Draugų ratas
Kaip minėjau, ir čia yra pokyčių. Jau praeitam įraše užsiminiau, kad atvyko Miglė su Vaida – jos jau sėkmingai integravosi į mūsų ratą, kuo esu labai patenkinta. Taip dabar grupės šerdį sudaro ukrainietės, lietuvės ir kai kada prisijungiantys kazachstaniečiai. Visai neretai susitinkam ir su japonu Shiba, kuris pasirūpino mumis fejerverkų festivaly, iniciavo barščių vakarėlį, o po to suorganizavo ir vakarienę rusų virtuvės restorane. Labai smagu turėti tokį aktyvų vietinį draugą.
Kalbant apie drauges, praeitą savaitę kartu su Nastya, egiptiete Alaa ir uzbekistaniete Gulmira keliavom į Yokohamą, miestelį, esantį tarp Tokijo ir Kamakuros. Niekur per daug nelakstėm, bet aplankėm kinų miestelį, kur daug mažų parduotuvių ir kinų maisto užeigų, apžiūrėjom porą šventyklų..
Dieną dar turėjom daug laiko, tai naršėm aplinką. Yokohama – uostamiestis, prie pat vanduo, gražu. Vakarop, kai jau visai sutemo, šokom į apžvalgos ratą pasidžiaugt miesto šviesom, o po tokio atsipūtimo leidomės amerikietiškais kalneliais.
Juokėmės su Nastya, kad nors ir prasidėjo mokslai vėl, vis bandom suplakti vasaros ir mokymosi režimą į vieną, kas nelabai gaunasi. Dabar jau labiau į mokslus įsivažiavom, tuo labiau, kad Nastya ir dirbti pradėjo (ji turi daug mažiau paskaitų nei aš, prašyčiau neprikaišiot), todėl naktinėjimams laiko maža, bet savaitgaliais stengiamės ilgiau pabūti kartu.
Ai, be to, pas mus jau kiek atvėso, kai praeitą savaitę temperatūra nuo 27°C per parą šoko į 17°C. Galit juoktis, bet aš jau su pirštinėm vaikštau. Va ką Japonija daro su europiečiais…
Linkėjimai,
sušalusi Agnė