Trečią rytą Sapporo mus pasitiko pūga. Sniego kalnai, įrėminę gatves buvo gerokai aukštesni už mus, o tądien snigti taip ir nenustojo, tad pusnimis krypavom visus 18 kilometrų (kelionės rekordas!).

Labai detalaus plano ar veiklų prikimšto tvarkaraščio neturėjom, nes abi mėgstam naujose vietose apžiūrėti ne tik populiariausius taškus, bet ir smulkmenas tarp jų, kad maždaug susidarytumėme bendrą vaizdą (todėl ir išvaikščiojom tiek). Pagrindinės vietos, kurias norėjome aplankyti buvo Senasis Hokkaidō valdžios pastatas, kuris dabar veikia kaip muziejus; alaus muziejus ir Moiwa kalnas.

Valdžios pastatas gana europietiškos architektūros, viduje iškloti raudoni kilimai, ant sienų kabo didžiuliai paveikslai. Atskiros patalpos įrengtos pagal temas, o labiausiai nustebino kambarys, pašvęstas Japonijos ir Rusijos ginčui dėl šiaurinių Japonijos salų (kuriai šaliai jos priklauso, nėra nuspręsta). Stenduose aprašyta istorija tiek japoniškai, tiek angliškai, ir visur, žinoma, teigiama, jog salos šiaip jau Japonijos. Buvo ir dokumentas, kur lankytojai galėjo pasirašyti peticiją už salų pripažinimą Japonijos dalimi, o šalia jo stovėjo vitrina su matrioškomis ir kitais rusiškais suvenyrais, reprezentuojanti šiaurinių salų vietinių ir rusų kultūrų mainus ir ryšius.

Po to ruošėmės keliauti į alaus muziejų, bet pagalvojom, kad gal kiek ankstoka, tad pirmiausia išgėrėm kavos. Ilgai, aišku, netruko, bet iki muziejaus traukėm pėsčiomis, tad jį pasiekėm jau popiet. Kiek nusivylėm, nes pastatas visai mažytis, o ir pačiam muziejui pamatyti teko ne daug – mat buvo didžiulis katilas, kuriame kažkada virtas alus, ekspozicija su įvairiais dokumentais, pasakojanti apie Sapporo alaus istoriją ir plakatų siena. Žinoma, lankytojai gali išbandyti ir įvairių rūšių alaus, tad Nastya, kaip alaus mėgėja, šita galimybe pasinaudojo.

Nors muziejui neišbuvom nė valandos, kai išėjom, jau temo, todėl papietavusios keliavom link kalno (vėlgi, pusę kelio pėsčiomis, tad užtrukom). Pagrindinis tikslas buvo nusigauti iki viršūnės, nuo kurios, girdėjome, atsiveria įspūdinga panorama, o sutemus vaizdas dar geresnis.

Lankytojų nebuvo daug, bet vagonėlyje kabeliu kilome maždaug dešimtis. Moiwa kalnas lenkia pusę kilometro aukštį, todėl viršūnėje buvo nepadoriai šalta – visi, patrypčioję aplink maždaug penkiolika minučių, skubėjo šildytis vidun. Viršūnėje, beje, įrengta apžvalgos aikštelė su varpu viduryje, kurį norintys galėjo skambinti (kokiu tikslu, nenugirdau, bet turbūt sėkmei prišaukti ar panašiai), o pati stotis turėjo restoraną, kavinukę ir suvenyrų parduotuvę – viskas po ranka.

Keliavimas į kalną ir nuo jo užtruko, todėl galų gale vėlavom į paskutinį autobusą, tad teko dar kiek pavaikščioti (pamenat, 18 kilometrų).

***

Paskutiniąją pilną dieną, pirmadienį, praleidome miestelyje Otaru, įsikūrusiame pačiame salos krašte, prie Japonijos jūros, šiauriau nuo Sapporo. Čia ir sniego buvo daugiau (taip pat snigo kiaurą dieną), o ir temperatūra buvo dešimčia laipsnių žemesnė. Šiaip -10°C neskamba daug, bet saloje klimatas visai kitoks, todėl ir žvarba su lietuviškąja sunkiai palyginama – baisiai šalta, net man.

Miestelio tiek ir tematėme – nuo stoties gatvė vedė tiesiai link jūros kranto, tai tame ruože ir vaikštinėjom. Pirmiausia ėjom papietauti tradicinio japonų maisto restorane, bet ilgai užtrukom, nes kaip įprasta, reikėjo ir eilėje palūkėti, o ir maisto ruošimas užtruko. Žodžiu, kai išėjom jau tikrai apsižvalgyti, buvo kiek pritemę.

Fotografavom garsų kanalą (kartais prilyginamą Venecijos vaizdams), ėjom prie jūros, sniego ir šviesų gatvelę.. dėl šalčio vienu kartu lauke pabūdavom maždaug 15-20 minučių, ilgiau tverti neišėjo. Tad tokių pertraukų metu bėgdavom šiltos arbatos, radom ir barą, siūlantį karštą vyšnių alų (skonis kaip mūsų krieko, tik dar saldesnis), dar paieškojom sausainių savo airBnB šeimininkui ir taip pralėkė kelios valandos.

Vakarą praleidusios ‚namie‘ kėlėmės anksti, mat reikėjo išsikraustyti iki dešimtos ryto. Iki skrydžio dar turėjom kelias valandas, todėl mieste ieškojom vietinių populiarių saldumynų, kad grįžusios turėtume kuo pavaišinti draugus, ir užsukome į indų maisto restoraną pietų.

Čia mus pasitiko senukas japonas, pasodino prie šildytuvo, pašnekino; užsakymą priėmė indas, su kuriuo kalbėjom pusiau angliškai, pusiau japoniškai, paklausinėjo jis mūsų apie studijas ir kelionę, papasakojo savo istoriją apie japonų kalbą ir paragino kalbėti drąsiau, todėl vėliau kalbėjom jau tik japoniškai. Maistą atnešė dar kitas darbuotojas, žodžiu, turėjom progos pabendrauti su visa komanda, pasijuokėm, o po to jau teko atsisveikinti ne tik su svetingais šeimininkais, bet ir su Hokkaidō.

**Pabaigai**

Šita serija įrašų kaip niekada buvo tiek pat (o gal ir daugiau) skirta man pačiai, kaip ir jums. Mąstydama apie Okinavos pavyzdį, kai savaitę įspūdžių bandžiau sutalpinti į vieną įrašą, nusprendžiau, kad šįkart noriu išsaugoti daugiau. Hokkaidō tikrai buvo įsimintiniausia kelionė, jau vien dėl to, kad ją laikiau svajone, kurią galėčiau išpildyti kada nors ateityje, ir pažiūrėkit.. aš jau beveik metus negaliu priprasti prie to, ką vadinu savo gyvenimu dabar. Na o moralas toks: kad ir kaip neįtikėtinai atrodytų, nebijokit įsikibti svajonių, bet dar svarbiau, turėkit drąsos versti jas planais.

Linkėjimai!
Agnė