Skrydis, karantinas ir studijų pradžia

SVEIKI!

Esu Japonijoj, vėl, valio! Nuo balandžio ruošiausi čia atvykti, bet aišku, pagal planus nepavyko, o atėjus rugsėjui maniau, kad dar bent pusmetį nepavyks. Tad jeigu jūs stebitės, patikėkit, kaip aš stebėjausi, kai jau reikėjo lagaminus krautis. Šįkart atskridau ilgesniam laikui — mokysiuosi bent jau pusantrų metų, o jei pavyks išlaikyti stojamuosius egzaminus magistrui, pagyvensiu čia gal ir kokius trejus. Atvykau kaip studentė-tyrėja (research student), tad šį semestrą mokausi japonų kalbos, o šalia to ruošdamasi stojamiesiems egzaminams lankau kelias sociologijos paskaitas, po truputį nagrinėju aktualią literatūrą savo tyrimui. Kol kas visos paskaitos online, tad šiek tiek baiminuosi, kad nebus lengvo kelio socializuotis, bet atsikėlus į bendrabutį šitas nerimas kiek priblėso.

Žodžiu, nuo pradžių.

Skrydis/ patekimas į Japoniją

Dabartinėj situacijoj keliavimas lėktuvais jaučiasi ir atrodo labai keistai. Vilniaus oro uostas buvo pustuštis, įleidžiami tik keliaujantys (dėl ko atsibučiuot su lydinčiais reikia lauke arba prie įėjimo), o nuskridus į Amsterdamą, atrodo, persikėliau į ankstesnį, „normalų” pasaulį — stumdytis pečiais nereikėjo, bet (kaukėtų) žmonių buvo pilna. Tiesa, keliavau ne viena, o su dar viena japonologe (linkėjimaai, Lina!), todėl kelionė dviese buvo daug malonesnė ir ramesnė. Bendrai pergyvenau dėl visko, apie ką tik spėjau susimąstyti: ar visi dokumentai tvarkingi, ar užteks jų įrodymui, kodėl trenkiuosi į kitą pasaulio galą, ar elektroninis parašas ant neigiamo covid-19 testo sertifikato tiks japonams, ar testas, kurį reiks darytis oro uoste Japonijoj bus neigiamas, … — tikriausiai, maždaug įsivaizduojat. Todėl buvo labai juokinga, kai laukdama, kol pradės laipint į lėktuvą Amsterdame, gavau žinutę iš oro linijų: „Mums reikia patvirtinti kai kurias detales dėl jūsų skrydžio. Prieš laipinimą kreipkitės į personalą prie vartų.” Susigriebiau visus dokumentus ir žygiavau prie vartų jausdama, kaip kaista smilkiniai, bet nerimas greit pradingo — mane pasitiko žilagalvis vyriškis, kuris labai ramiai, su šypsena tikrino mano vizą, testo sertifikatą, vis paklausdamas kokio nesusijusio klausimo, pakikendamas su kolega už stiklo pertvaros. Tikrindamas testo formą, kurioj nemažai hieroglifų, pajuokavo, kad jo japonų jau kiek atšipusi, bet greit pastebėjo, jog visgi buvo ir anglų kalbos. Taip neskubėdamas, atsilošęs kėdėj jis sistemoje viską supildė, abu pasijuokėm ir grįžau toliau laukti skrydžio.

Aišku, smagumas buvo dar tik priešaky, nes nežinojau, ko tikėtis iš Naritos oro uosto. Iš lėktuvo ten išlipom jau trise — skrydžio metu susipažinau su mergina iš Vengrijos, taip pat atvykusios studijuoti, tad per procedūras kartu ir keliavome. Oro uostas atrodė visiškai tuščias, kitų keleivių, atskridusių ne tuo pačiu lėktuvu, rodės, nematėme (o skrido mūsų labai mažai — per kokį šimtą vietų, kurias galėjau aprėpti akimis salone, mačiau gal penkis žmones). Per pastatą sudėliotas maršrutas, iš kurio negali išsukti, mat kas 50 metrų stovėjo personalo darbuotojas, kuris linksėdamas tiesiog rodė kryptį, kur eiti toliau. Užpildžiusios dokumentus apie tai, kur karantinuosimės, kur vyksime toliau, ėjome darytis testo. Viruso pėdsakų ieškojo seilių mėginiuose, o rezultatus gavome maždaug po pusvalandžio — pasiėmėm neigiamą rezultatą patvirtinančius lapelius ir ėjome toliau.

Reikėjo užpildyti likusius dokumentus ir pasidaryti gyventojo kortelę, kuriai reikalinga nuotrauka ir pirštų atspaudai. Tam, kad šis procesas būtų sklandesnis, buvo pastatyti papildomi pirštų atspaudų/ nuotraukų aparatai, prie kurių ir aš bandžiau prieiti, bet mašina vis negalėjo nuskaityti mano atspaudų. Darbuotojas šalia energingai ragino spausti smilius stipriau, net rodydamas, į kokias vietas reikėtų dėti daugiau jėgos, bet nieko nesigavo ir jis nusiuntė mane tolyn. Jau jaučiaus kaip nelegalė, nes draugėms viskas pavyko iškart, o aš neprisiregistravusi tiesiog žygiavau tolyn. Bet aišku, prie kito posto, kur tikrino dokumentus, šiaip ne taip pavyko palikti atspaudus ir man. Po to beliko susirinkti lagaminus ir traukti į atvykimo salę, kur mūsų jau laukė kelionių agentūrų atstovės. Išsiaiškinome, kuri atstovė kuriai iš mūsų reikalinga ir ėjome palaukti kitų studentų, kad visi vienu ypu galėtume nuvykti į viešbutį.

Karantinas ir studijos

Visi šiuo metu atvykstantys į Japoniją, išskyrus sportininkus, besiruošiančius olimpinėms, turi dvi savaites karantinuotis. Aš, kaip ir daugelis kitų studentų, karantinavausi viešbuty netoli oro uosto, o ne mieste, kuriame studijuosiu, nes mes tas porą savaičių negalėjome naudotis viešuoju transportu. Iš viešbučio siūlomų paslaugų (sporto salės, baseino, restorano), buvo galima naudotis tik viena — mažu konbiniu (parduotuve) pirmame aukšte, kur yra maisto, gėrimų, būtiniausių higienos priemonių. Du kartus per dieną nustatytu laiku nusileisdavome į pirmą aukštą, prisistatę numeriu (nieko neprimena?) pasimatuodavome temperatūrą, kurią darbuotoja kaskart užregistruodavo. Tie duomenys kažkur keliavo, o iš darbuotojos girdėjau, kad iš mano universiteto dar ir paskambindavo pasiteirauti, kaip ten studentų sveikata. Gerai, kad jokie simptomai neapsireiškė.

Dar geriau, kad prie to temperatūros stalelio buvo du termometrai. Vienas, kurį gal buvote sutikę kokioje klinikoje — į iPadą panašus prietaisas su priekine kamera, kurio ekrane apibrėžtas kontūras, žymintis, kur reikėtų atsistoti. Atsistojus priešais jį ekrane pasirodo, kokia temperatūra ir pasigirsta ramus balsas, japoniškai pranešantis ar ji yra ‘normali,’ ar ‘nenormali.’ Vos atvykus į viešbutį mus pasitiko darbuotoja, kuri papasakojo apie tvarką, taisykles ir panašias aktualijas, po ko paprašė, kad tuo pačiu pasimatuotume temperatūrą. Buvau arčiausiai to aparato, tad ir žengiau pirma, o šis šviesdamas raudonai pranešė, jog temperatūros pas mane visi trisdešimt aštuoni. Mane ir šaltas prakaitas išpylė, pagalvojau, gal čia dėl to, kad prisirengus, visgi lauke buvo vėsu, o įėjom į pakankamai šiltą viešbutį, o darbuotoja tuo metu trypčiojo aplink kartodama ‘šitaip negali būti’ ir galiausiai kažkur kone bėgte nukaukšėjo aukštakulniais — patikėkit, vaizdelis neblogas. Parlėkė nešina kitu termometru (tuo, kurį per atstumą laiko prie kaktos), greit pamatavo ir išties — buvo įprasti trisdešimt šeši su trupučiu. Vėliau raudonai šviečiantis ekranas jau nieko nestebino, po sinchroniško „oho” darbuotoja prikišdavo kitą termometrą prie kaktos ir popieriuose pasižymėdavo mažesnį skaičių.

Teoriškai, į lauką išeiti negalėjome, bet ta pati darbuotoja mums dar pradžioje paminėjo, jog supranta, kad dvi savaites išsėdėti kambary išties *kitsui* (‘ankšta’, ‘nepatogu’), užtat jei kartais išsėlintume laukan, ji apsimestų mūsų nematanti. Atrodo, kad niekas šita išimtimi per daug nepiktnaudžiavo (šiaip jau, nelabai yra kur eiti), bet kai norisi sienom laipioti, į gryną orą išlįsti visai padeda. Dienos čia kliuvo dar labai pavasariškos — pirmą savaitę buvo net kelios, kai temperatūra siekė 24, o lauke prie žydinčių krūmų teko didžiulių vorų ir šimtakojų pamatyti.

Nepaisant bent dviejų onigirių per dieną, karantinuojantis dar nelabai jautėsi, jog jau esu Japonijoje. Didelis pokytis į gerą — pradėjau dalyvauti japonų paskaitose. Šiaip semestras prasidėjo spalio pradžioje, bet Lietuvos laiku tos paskaitos vykdavo paryčiais, todėl jose nedalyvaudavau, tik pateikdavau namų darbus. Viešbuty pirmąkart jungiausi į paskaitas ir netikėtai nesijaudinau: gal todėl, kad jos vyksta per nuotolį, ar todėl, kad jau el. laiškais kurį laiką bendravau su dėstytojomis ir jos visos mane skatino pailsėti po „tokios kelionės”, o ruošimusi paskaitoms rūpintis po to. Aš aišku, vis tiek bandžiau, ir kai po kelionės susimaišiusio miego rėžimo penktadienį prabudau dar prieš aušrą ir nebegalėdama užmigti kėliausi jau penktą ryto, nudžiugau — tiek laiko paskaitai pasiruošt. Ir ruošiausi stropiai: skaičiau tekstą, žymėjausi nežinomus žodžius, pasidariau sekusias užduotis. Kai prasidėjo paskaita, pasipasakojau dėstytojai, kad „absurdiškai anksti atsikėliau, bet bent namų darbus padariau,” ir paaiškėjo, kad pasiruošiau tekstui, kurio niekas nežada per visą semestrą nagrinėti, žodžiu, visai kitai temai. Aišku, raudonu veidu prisidaviau iškart, bet dėstytoja pakikenusi patikino, jog vis tiek galiu dalyvauti, nes pirma perskaitysime tekstą kartu ir tik tada eisime prie užduočių. Nors „namų darbams” tąryt buvau skyrusi apie dvi valandas, naudinga buvo pamatyt, kad ir be pasiruošimo paskaitoje dalyvauti įmanoma, ir dar visai neblogai pavyko.

Tokių kliurkų turėjau ir daugiau, kai pavyzdžiui neradusi prisijungimo duomenų pusę paskaitos nedalyvavau bendrame pokalbyje, bet pildžiau skaidres kartu su grupiokais, kurie tuo metu be manęs paskaitoje tarėsi, ką kur įrašyti (vadinasi, viena grupelė stebėjo, kaip jų skaidrėje magiškai užsipildo tušti laukeliai, į kuriuos atsakymus rašiau aš), ar kitąkart, kai prieš pat paskaitą neradusi prisijungimo duomenų parašiau dėstytojai, o po pusvalandžio atėjusio atsakymo su prisijungimo nuorodomis ir „mes tavęs laukiam!” nepastebėjau ir paskaitoje likau nesudalyvavusi. Nežinau, kokį įspūdį bendrakursiai ir dėstytojos galėjo susidaryti per tą pirmą savaitę, bet buvo labai smagu galiausiai juos pamatyti, su visais pabendrauti, dingo „aš viena šitoj jūroj” jausmas. Dar ne visi grupiokai yra Japonijoje, o ir šiaip, net ir esant čia paskaitos toliau bus vedamos online, todėl kitų žmonių veidus galiausiai pamatyt kad ir per ekraną jau yra neblogai.

Atvykimas į Nagoyą

Naktį prieš išvykimą iš viešbučio labaai nekantravau. Į Nagoyą keliavau greituoju traukiniu, bet iki jo važiavau dviem autobusais, o po jo — dviem traukiniais, tad visai teko pasiblaškyt. Tądien jaučiausi tik ką atvykus į Japoniją: kiekvienoje stotyje kalbinau darbuotojus, klausdama, kaip reikia nusigauti ten, kur planuoju; stebėjau praeivius ir aplinką; visi garsai ir kvapai, rodės, rėkė pabrėždami, kur esu. Atvykau į bendrabutį su šypsena, dar buvo šviesu, tad jau mėgavausi mintimis, kaip dar eisiu pasivaikščioti po apylinkes, nes nenujaučiau, jog įsikraustymas gali užtrukti dvi valandas. Bendrabučio administratorė pateikė pluoštą dokumentų, kuriuos reikėjo užpildyti, aprodė visas bendras erdves, kaip naudotis pašto dėžutėmis (aha), kaip veikia oro kondicionieriaus pulteliai kambaryje ir panašiai, bet man svarbiausia buvo turėti prieigą prie interneto — kadangi atvykau penktadienį popiet, norėjau susitvarkyti interneto reikalus, kad galėčiau juo naudotis savaitgalį. Užtat daugiausia laiko praleidau bandydama prisijungti prie bendrabučio wifi, arba tiksliau, japoniškai telefonu tardamasi su IT guy, kol galiausiai išmušė darbo pabaigą menanti penkta valanda ir jis man mandagiai pranešė, jog jei nepavyks prisijungt, galiu kreiptis pirmadienį. Laimei, tą patį vakarą šita problema išsisprendė.

Šiuo metu po truputį įsikūrinėju, bandau organizuoti erdvę ir susipirkti reikalingiausius daiktus, įsisavinti, kaip čia veikia šiukšlių rūšiavimas septyniomis skirtingomis kategorijomis, o nuo pirmadienio teks keliauti į vietinę savivaldybę, universitetą, banką.. dar daug su atsikraustymu susijusių reikalų. Tad šiandien tiek, eisiu pildyt dokumentų.

Linkėjimai iš visai pavasariškos Japonijos,
Agnė