Hachijō sala

Konnichiwa! Tik ką baigėsi mano pirmi magistro metai Japonijoj – Nagojoj jau praleidau dvejus. Daug įvyko, daug išmokau, daug dalykų patyriau, bet visus šitus „daug“ lydėjo dar daugiau streso, tad taip jau išėjo, kad per paskutinį pusmetį niekuo čia nepasidalinau. Atleiskit, bandysiu situaciją taisyti nuo šiandien.:)

Pavasarį turėjau trumpą, bet labai įsimintiną kelionę į Hachijō salą, nuo Tokijo atitrūkusią beveik 300km. Tad šiandienos įrašas apie tai.

Keliavau čia savaitgaliui, pas artimą draugę Astą, su kuria kartu studijavome japonologiją. Ji čia gyvena ir dirba jau kelis mėnesius, o aš, klausydamasi jos pasakojimų apie salos gyvenimą, ilgai nekantravau atvykt ir pamatyti viską pati. Saloje gyventojų yra vos per 7 000, o jos plotas siekia 69 kvadratinius kilometrus. Mūsų Palanga didesnė. Dabar gal jau ir nenustebsit, kai pasakysiu, kad savaitgalio apvažiuot visai salai užteko.

Kad geriau įsivaizduotumėt salos dydį:

Į Hachijō galima nusigauti laivu arba lėktuvu, bet kadangi plaukti laivu pigiau (ir įdomiau, bent jau pirmąkart keliaujant), pasirinkau šitą variantą. Kelionė trunka maždaug 11 valandų, bet kadangi plaukiama naktį, gaunasi tiesiog siūbuojanti nakvynė.

Naktiniu laivu plaukiau pirmąkart, tai visai jaudinausi, juolab Asta kelias valandas prieš pranešė, kad “lovų nėra, bet viskas ten civilizuotai, galima išsinuomot antklodžių.” Visgi miegojimas ant grindų nebuvo didžiausia baimė — pasirodo, orai čia labai sunkiai nuspėjami, todėl laivo bilieto nerekomenduojama pirkt iki paskutinės minutės (rezervacijos atšaukimas kainuoja). Asta pasakojo, kad yra buvę ir taip, jog išplaukė iš Tokijo, bet pusiaukelėj susidūręs su baisiom bangom laivas tiesiog turėjo grįžti.

Man pasisekė, nes šeštadienio rytą salą pasiekiau, o sekmadienį joks laivas jau ir neatkeliavo.

Gamta: palmės, gėlės, žaluma

Man įdomiausia čia buvo gamta, todėl metusios muziejus į šoną, stengėmės daugiausia jos pamatyt. Hachijō susidariusi dviejų ugnikalnių dėka. Jie oficialiai pavadinti “Vakarų kalnu” ir “Rytų kalnu,” bet vakarinis geriau žinomas kaip “Hachijō Fuji” dėl savo panašumo į Japonijos gigantą.

Paskutinį kartą išsiveržęs 1606, viršūnėje jis turi didžiulį 400 metrų skersmens kraterį. Ketinom į kalną kopt, bet jo niekaip nepaliko debesėlis, todėl nutarėm šitą planą pasilikt kitam kartui.

Bendrai visą savaitgalį buvo apsiniaukę, vis pakrapnodavo lietus. Drėgnas oras būdingas ir didžiosioms Japonijos saloms, bet čia jis ypatingai jautėsi, kartu su sūrios jūros kvapu (dėkuidiev, ne žuvies). Nors stiprus vėjas neleido klajoti palaidais plaukais ar be striukės, šalta tikrai nebuvo. Visgi tropikai.

Pradėjom kelionę kone iškart, kai atplaukiau. Pirma ieškojome sužydėjusio sakuros medžio, apie kurį papasakojo pakeliui sutiktos Astos bendradarbės. Ėjom keliuku palei upelį, visur tyku, ramu, išskyrus šalia lakstantį vaiką, kuris užsiėmė populiaria vaikų Japonijoje pramoga — vabzdžių gaudymu tinkleliu. Praėjom palmių laukelį. Nemažai jų susodintos visai šalia, lapai nukirpti — klausiu Astos, kodėl čia taip. Pasirodo, Hachijō augina daug palmių būtent dėl jų lapų: jie plačiai naudojami puokštėms ir visokiems papuošimams. Beveik visi tokie lapai, naudojami Japonijoje, atkeliauja iš Hachijō, salai uždirbdami daugiau nei trilijoną jenų per metus (~€7.8 mln.).

Toliau pasivaikščiojom parke, Mitsune miestelio centre, kur vėl matėm visokių rūšių palmių ir “rojaus paukščiais” vadinamų gėlių. Parkas didelis, trumpai kirpta žolė, mediniai suolai ir stalai, bet tuo pačiu daug tuščios erdvės; įsivaizduoju, čia vaikai galėtų ramiai spardyt kamuolius, nors to ir nematėm. Buvo ir miškingesnių vietų, bet Asta, didelė miškų mylėtoja, sakė, vis ne kaip Lietuvoj — medžiai ne tokie aukšti.

Bendrai, sala labai tiršta žalumos. Žinoma, palmių tikrai gausu, bet pilna ir kitų medžių, bet kokius įmanomus tarpus dengiančių vijoklių. Čia tikriausiai arčiausia, ką iš matytų vietų galėčiau pavadinti džiunglėmis.

Įspūdingas ir “Aloe parkas”, kuris atrodo kaip kalnas, tankiai nusėtas aloe augalais. Manau, nuotraukos viską paaiškins:

Istorija

Keliaudama susidomėjau netoliese esančia mikro sala, kuri atrodo kaip virš vandens pūpsantis kalnas. Šis žemės lopinėlis, vadinamas “Mažąja Hachijō sala” (vėl kažkaip ne ypatingai kūrybingai, bet tiek to), liko be gyventojų  1969-siais. Kol gyvenimas vystėsi Hachijō, jos mažesniojoj kompanijonėj nebuvo nei elektros, nei gydymo įstaigų, nei vandentiekio, dėl ko paskutiniai rezidentai išsikėlė.

Kalbant apie Hachijō istoriją, spėjama, kad žmonės čia gyveno jau nuo Jōmon laikų (10 000 — 300 m. prieš mūsų erą). Tačiau, konkrečiai Japonijos istorijoje tiek Hachijō, tiek kitos Izu salyno narės minimos kaip vieta, kur tremti politiniai valdžios priešininkai. Kadangi tie žmonės neretai buvo iš japonų aukštuomenės, sakoma, kad jie į šias salas jie atsivežė ir savo tradicijas, papročius.

Tais laikais, kai valdžios priešus trėmė į Hachijō, labiausiai prasikaltusius siųsdavo būtent į Mažąją Hachijō salą.

Aplankėm ir tremtinių palikimą — rajonėlį, kur kaliniai buvo įdarbinti iš jūros nešti akmenis ir statyti iš jų sienas. Pasakojama, kad už vieną akmenį asmuo gaudavęs vieną onigirį – ryžių kamuolėlį. Toje teritorijoje buvo įsikūrę salos valdininkai.

Susitikimai su vietiniais

Be gamtos tyrinėjimo, aplankėm ir porą renginių. Šeštadienį važiavom į frezijų (gėlių) šventę. Nežinojau, kokio čia masto renginys, bet kai pasistatėm mašiną, jau girdėjosi būgnų mušimas. Priėjusios arčiau pamatėm, kad veiksmo ne tiek ir daug: grupelė vyresnio amžiaus žmonių gelsvais rūbais, susėdusių šalia kažko panašaus į kioską, jau niekieno nemušamas būgnas ir dideli gėlių daržai. Prisiartinusios paklausėm apie šventę, bet paaiškėjo, kad pataikėm kaip tik ant pasirodymo pabaigos: liko tik gėlės. Kiekvienas salos svečias galėjo išsikasti 20 gėlių ir su visomis šaknimis parsivežti namo. Jau kai galvojom eiti jų apžiūrėti, iš už nugaros išgirdom būgnus — nors ir pavėlavom į “oficialų” pasirodymą, gavom privatų.

Po to, kad jau tai buvo pagrindinė renginio pramoga, nusprendėm pasikasti gėlių ir mes. Gavom kastuvėlius, pirštines, darbuotoja palydėjo iki lauko ir parodė, kaip kas daroma. Idėja tokia, kad prisikasęs gėlių nukerpi jų šaknis (gumbus), kuriuos spalį gali pasisodinti pats, o gėles, aišku, pasimerki namie. Darže mus pakalbino ir kita atvykėlė – pasirodo, ji pati saloje gyveno kol mokėsi mokykloje, o po to išsikėlė į Tokiją. Sako, saloj gyvenimas kitoks: viskas kažkaip lėčiau, ramiau, nesijaučia būtinybės nuolat skubėti.

Sekmadienį taip pat turėjau progą pabendrauti su salos gyventojais, kai Asta nusivedė mane į muzikinį vakarą. Ten pasirodė patys vietiniai – tarp jų ir gimnazistai vaikinai, groję savo kūrybos dainas, ir dukters-tėvo duetas, ir pati Asta. Visa tai vyko dar kovo pabaigoj, ir buvau maloniai nustebinta, kad daugelis pasirodžiusių minėjo Rusijos įsiveržimą į Ukrainą, kalbėjo, kaip stipriai juos veikia tokie neramumai, kad ir tolimoje Europoje. Tuo metu iš aplinkinių japonų nieko apie karą nebuvau girdėjusi, tad išėjau su jausmu, kad visgi žmonėms ir čia rūpi.

Įspūdžiai

Bendrai, buvau sužavėta, kiek tokioj mažytėj saloj telpa. Visur gausu augmenijos, žydro vandens įlankėlių, juodų skardžių. Be žalumos, kur tik pasitaiko kokia kalvelė, labai tikėtina, kad matysis ir vandenynas. Antrąją kelionės dieną išsiruošusios apvažiuoti didesnę salos pusę, pietauti namo negrįžom, todėl susiradom vietą lauke: įsitaisėm ant skardžio, kur nuo vandens mus skyrė trumputės palmės ir krūmeliai.

Vienintelė diena, kai salos Fuji nesislėpė po debesiuku, buvo mano išvykimo rytas. Čia taip pat buvo pirmas kartas mano gyvenime, kai į oro uostą ėjau pėsčiomis.

Susidariau įspūdį, kad saloj gyvenimas ramus, lėtas, bet visai nenuobodus. Vietiniai atrodo aktyvūs, bendruomenė šilta. Kelionės metu atrodė, jog žmonių čia mažoka, nors šis punktas gali būti ir klaidinantis. Iki koronos, Hachijō lankydavo krūvos turistų tiek iš didžiųjų Japonijos salų, tiek iš užsienio – čia populiari vieta žvejybai, nardymui, banginių stebėjimui, taip pat galima bandyti vietines bangas banglentėmis. Tikiuosi greitai sugrįžti.  

Linkėjimai visiems,
Agnė