Vasara, kitaip nei įprastai, nepralėkė nepastebėta. Birželio pradžioj dar ruošiau paskutinius rašto darbus, mokiausi egzaminams, o netrukus pradėjau universitetinę praktiką. Ten kas antrą savaitę buvau mokytoja vaikų stovykloje, kur iš pradžių mokiau dalyvius apie Japonijos kultūrą, o po to ir pačios japonų kalbos (nors, žinoma, ir kitų veiklų stovykloje buvo apstu). Laisvadieniais, atsiradus progai, padirbėdavau, o likusį laiką leidau skaitydama ir susitikinėdama su draugais. Vasara tapo kaip niekada užkišta veiklomis, tad ir neprabėgo.
Rugpjūtį intensyviau padirbėjus paskutinėje stovyklos pamainoje susiruošiau jau ilgai lauktoms atostogoms – į Ukrainą pas geriausias drauges, su kuriomis susipažinau Japonijoje. Šitą susitikimą planavom dar ten, bet nebuvo aišku, kada tai išties įvyks (mat Nastya ir Yasya šiemet baigė bakalauro studijas, užtat turėjo egzaminų, baigiamąjį darbą ir magistro stojamuosius egzaminus). Visgi, ilgai nelaukusios suderinom detales, savus grafikus, ir nusprendėm, jog kartu paatostogausim rugpjūtį, jau po jų egzaminų ir po mano stovyklos. Na, man čia labiau išėjo atostogos, nei joms, bet vis tiek :). Tad šiandien apie tai, kaip įsišliejau į ukrainietišką kasdienybę dvejoms savaitėms, ir ką pastebėjau.
Kijevas
Kijevą, kuriame praleidau didžiąją atostogų dalį, kone per vidurį tekanti Dnipro upė dalija pusiau. Rytuose plyti gyvenamieji rajonai, o senamiestis, visas didmiesčio veiksmas susitelkęs vakarinėje pusėje. Kaip aiškino vietinės draugės (kurios, kaip tyčia, gyvena skirtingose pusėse), rytinėje pusėje gyventi not cool, nes ten nieko nėra, o dar ir deginamos šiukšlės, dėl ko vakarais pasklinda nekoks kvapelis („ir išvis jokios pagarbos mums, gyvenantiems rytinėj pusėj, nors mes ir jų šiukšles apsiimam tvarkyti!“, – akis vartydama nepasitenkinimą liejo draugė). Vakarinėje pusėje žmonės ir dirba, ir mokosi, ir pramogauja. Visgi, Yasyai iš rytų vakarinė pusė atrodo per triukšminga, sakė, gyventi ten ir nenorėtų.
Pačiai apylygiai teko pagyventi ir vienoje, ir kitoje pusėje. Kaip atvykusiai pakeliauti, patogiau, visgi, senamiesčio pusėje, nes čia visos lankytinos vietos, kavinės, mažiau tenka naudotis viešuoju transportu – galima tiesiog vaikščioti. Bet kadangi visą laiką leidau su Nastya ir Yasya, kurios gyvena skirtingose pusėse, vis tiek nelabai ką ir išlošiau, gyvendama judresnėje miesto dalyje.
Kijevas nemažas, žmonių ten gyvena panašiai, kiek Lietuvoj (apie 2,9 mln.), bet nesijauti esantis kaži kokiam didmiesty. Nepastebėjau super aukštų dangoraižių ar krūvomis susispietusių žmonių aplink parduotuves ar kavines, bet čia labai plačios gatvės, daug nuostabių pastatų senamiestyje, kurie nestojo stebinti savo spalvomis, daug parkų, pilnų istoriją žyminčių skulptūrų (tiesa, dažnai jos susijusios su karais). Trims dienoms vykom į Lvovą, iš kur kilusi Nastya, tai nuoširdžiai – didelio skirtumo tarp šio miesto ir sostinės nepajutau, nors Lvovas ir yra daugiau nei keturis kartus mažesnis tiek plotu, tiek gyventojų skaičiumi. Tik tiek, kad pats Lvovas atrodo kaip vienas didelis senamiestis su senoviniais pastatais, akmeninėmis plytelėmis grįstomis gatvėmis, senučiais tramvajais, kol Kijevas taip pat turi įmantrių pastatų, tik jį vagoja daug platesnės gatvės, ir gal jis neturi tokio senam miestui būdingo mistiškumo.
Lvovas
Pirmi įspūdžiai
Akys, aišku, nepratusios visur matyti kirilicos rašmenų, o ukrainietiškame variante dar yra papildomų garsų (kaip „і“ ir „Ї“). Be to, nepasakyčiau, kad kažkas šokiravo – nėra čia taip blogai, kaip dažnai girdėti, ar toks jau grįžimas į praeitį. Aš ir iš pačių draugių prisiklausiau, kad Ukraina skurdi, atlyginimai labai menki, „nieko čia labai įdomaus“, tai gal todėl nelaukiau kažko įspūdingo. Na, bet šalis kaip šalis – draugės gyvena gerai įrengtuose butuose, gatvės nešiukšlinos, ir išvis, nėra kažkokios skurdo atmosferos (ko šiek tiek gal tikėjausi pagal pasakojimus), tik tokių pavargusių tramvajų, senų mašinų, prie kurių stojo fotografuotis kas antras turistas, buvo nemažai, kai kur dar likę sovietinių skulptūrų, „sovietinio dizaino“ elementų (pvz. auksinių žvaigždžių) metro stotyse.
Ant tėvynę simbolizuojančios moters skydo likęs Sovietų Sąjungos simbolis
Keli dalykai, patraukę dėmesį:
Baisiai aukšti daugiaaukščiai. Patys nebūtinai sovietinės statybos, yra ir naujų; jų čia pilna, bet tokių rimtų – dvidešimt penkių aukštų ir daugiau. Lietuvoj tokių nemačiau, gal studentų bendrabučiai yra vieni aukštesnių, bet ir pas mus Saulėteky jie siekia 16 aukštų. Ta aukštuma, ypač kai kiti pastatai užstoja horizontą, tikrai tokia liūdnoka.
Vaizdas pro 8-to aukšto langą
Tatuiruotės. Man beveik atrodo, kad žmonių su tatuiruotėmis mačiau daugiau, nei be jų. Čia jos visiškai normalus dalykas, paplitęs ne tik tarp jaunuolių, bet ir tarp vyresnių; darbuotojai kavinėse, parduotuvėse taip pat jų nė kiek neslepia (sakysit, neslepia ir Lietuvoj – tiesa, bet, pavyzdžiui, Japonijoj besimatančios tatuiruotės darbo vietoj vis dar yra neįmanomas dalykas). Mačiau nemažai laikinų tatuiruočių stendų miestuose, kur puošiasi vaikai, o draugės pasakojo, kad čia labai paplitęs ir tatuiravimas butuose – kiek nelegalus, bet labai pigus, palyginus su tokiomis pačiomis paslaugomis salonuose.
Žmonių draugiškumas. Kelis kartus aplinkiniai priėjo prie mūsų ko nors paklausti, be jokių formalumų, paprastai, ir kiekvienas toks trumpas pokalbis palikdavo tokį bendruomeniškumo jausmą, kai rodos, bet kada gali kreiptis į kitą, nesvarbu, jog nepažįstamas. Kitąsyk eidamos pro šalį išgirdom netoliese stovinčias merginas kalbant apie kažkokį muziejų, tai Yasya kaip niekur nieko praeidama įsiterpė į pokalbį „žinokit, dabar jis restauruojamas, tad uždaryta“. Merginos padėkojo, taip ir nuėjom. Man tai labiau pažįstama mažesniuose Lietuvos miesteliuose, kaip Telšiai, tad toks paprastumas Kijeve buvo maloniai netikėtas.
Pasitaikė, kad ir pačioms prireikė pagalbos. Vieną dieną Nastya norėjo mane nusivežti prie ežero už Kijevo, sakė, maždaug 100 km kelio, bet labai gražu, o dar karšta, žodžiu, pasimaudysim, turėsim pikniką prie ežero, ko gi ne. Dar pasiėmėm katę, kad būtų smagiau, ir trise išvažiavom. Tai ne tik, kad keliavom apie 3 valandas vietoj planuotos pusantros, nes važiavom visai ne tuo keliu, bet dar ir mašina nebeužsikūrė, kai norėjom išvažiuot. Nastya spėjo, kad čia tikriausiai akumuliatorius, mat tokia problema buvo iškilus anksčiau, bet kur dabar rast ką nors, kas galėtų tą akumuliatorių pakrauti?
Aštunta valanda vakaro, pasirinkimo nelabai turėjom, tai ėjom klausinėti prie ežero besiilsėjusių žmonių. Iš trečio karto pataikėm – du vyrukai, iš pradžių nelabai norėję, visgi sutiko pagelbėti, nes mes jau visai desperatiškai neturėjom kur dėtis. Rado kažkokį laidą, bandė kraut tą akumuliatorių, o mašina vis tiek nesiveda. Tai sako, „merginos, žinokit, visai čia ne akumuliatorius“. OK. Pasirodo, tiesiog baigėsi benzinas, o kadangi rodyklė neberodo nuo tada, kai jis nusenka iki pusės bako, iš karto ir nebuvo aišku. Degalinė buvo netoli, tai sakom jau ačiū labai, nueisim, parsinešim ir išvažiuosim. Taip mūsų nepaleido, jau buvo tamsu, tai nuvežė ir iki degalinės, ir kanistrą surado, o po to ir į baką patys supylė.
Tą vakarą dar išmokau, kad pas ukrainiečius gajus reikalas atsidėkoti už pagalbą buteliu, ką Nastya būdama degalinėje mūsų dienos herojams ir nupirko, bet jie labai priešinosi, nepriėmė padėkos, aiškindamiesi, jog jiems ir patiems tokių situacijų būna, „ką jūs čia, būtų gi kokio snickerso užtekę“. Nastya dar bandė juos įtikint ir palikt butelį jų mašinoj, bet prieš atsisveikinant jie parnešė jį ir padėjo pas mus ant galinės sėdynės. Pridėkojom už vargus iki begalybės ir taip gražiai išsiskyrę išvažiavom namo.
Pasakojimai apie karą
Karas, vis dar besitęsiantis Ukrainos rytuose, labai jaučiamas. Miestuose apstu plakatų, primenančių apie neteisingai įkalintus ukrainiečius (pvz. Oleg Sentsov atvejis), kariuomenę propaguojančių antraščių, ir pats kamufliažas visai neretas aprangos elementas, bet ir pačių kareivių mačiau (saugant administracinius pastatus ir per pasirengimą Nepriklausomybės dienos paradui). Parkuose daug monumentų, menančių Antrą Pasaulinį karą, bet aišku, juos jau nustelbia dabartiniai įvykiai.
Karo memorialo muziejuje, kuris originaliai buvo dedikuotas Antrojo Pasaulinių karo ekspozicijoms, pirmas aukštas jau skirtas dabartiniam karui su Rusija. Eksponuojamos uniformos, medaliai, daug ryškių karių nuotraukų su jų istorijomis, plakatų. Man visi plaukai šiaušėsi ten vaikštant, o Yasya vis pasakojo ir pasakojo, kas vaizduojama nuotraukose, kokie žmonės, kokie įvykiai. Labai sunku suvokti, kad taip, kaip mano tėvų kartos žmonės prisimena Sausio 13-ąją, tokio baisumo įvykius jau ketvirti metai išgyvena bendraamžiai Ukrainoje.
Man nauja buvo ir tai, kaip tame pačiame muziejuje kaip didžioji Antrojo Pasaulio blogybė vaizduoti vokiečiai, o Sovietų Sąjungos veiksmai kažkaip visai neakcentuoti, „buvom sąjungos dalis“, – aiškino Yasya. Mes irgi buvom, bet pas mus istorijos pamokose nei sovietai, nei vokiečiai nebuvo laikomi draugais, bet nors ir Sovietų Sąjungos dalis, į ją nežiūrėjom, kaip į savus. Ar ne? Na, bent jau to mus mokė mokykloj. Man tokie niuansai labai įdomūs, nes iš šalies pažiūrėjus, mūsų ir Ukrainos istorija yra gana panaši, bet visgi požiūris susiformavęs skirtingas.
Lvove dar aplankėm žymias kapines, kur laidoti istoriškai ar politiškai svarbūs žmonės, tai ten nemažas plotas skirtas kariams ir iš Antrojo Pasaulinio karo laikų, ir dabartinio karo – spalvotos nuotraukos ant antkapių vertė jaustis labai nejaukiai.
Kijeve, vaikštant pagrindinėmis aikštėmis, lankant cerkves, natūraliai iškildavo pasakojimų iš revoliucijos meto, ne tik viduramžių istorijos. Pavyzdžiui Nepriklausomybės aikštėje (Maidane) žmonės rinkosi dar revoliucijos pradžioje, o į Kijevo patriarchato Šv. Mykolo auksinių-kupolų-cerkvę buvo priimti revoliucijos dalyviai, besiginantys nuo saugumo pajėgų, kai Maskvos ortodoksų cerkvė jų vidun neįleido.
Maistas
Jau turėtumėt būti girdėję, kad tradicinis ukrainiečių patiekalas yra barščiai. Ir jeigu sakysit, kad ir Lietuvoj turim tokius, ir pas rusus tokie gaminami, tai būsit greitai nutildyti tirados argumentų, ar bent jau įtikinėjimų, kad barščiai tikraaaai yra ukrainiečių dalykas, ir niekieno kito. Natūraliai, juos galit rast kiekvienoj kavinėj. Kas yra šaltibarščiai, Lietuvoj nesilankę ukrainiečiai nežino, ir jiems labai įdomiai skamba, ko mes kefyrą pilna į sriubą, o dar virti kiaušiniai, ir išvis šalta? Nežinau, kiek juos tai sužavėjo, bet sakė, kai atvyks į Lietuvą, ragaus.
Ir Kijeve, ir Lvove yra daug įvairių pasaulio virtuvių restoranų ir kavinių, o kas man, žinoma, buvo svarbiausia, tai veganiško maisto gausa. Aplankėm nemažai grynai veganiškų kavinukių, bet daugelyje vietų tiesiog atrasti gyvulinių produktų neturinčių patiekalų nebuvo sunki užduotis (ypač kai turi vietinių draugų, kurie visko gali išklausinėti personalo :)).
Draugės nusivedė mane ir į garsiąja Kryivka kavinę Lvove, įsikūrusią požemy. Tai ta pati vieta, kur prieš įeinant reikia pateikti slaptažodį „Слава Україні!“ (šlovė Ukrainai!), kur akcentuojamas ukrainiečių nacionalizmas (interjeras – karo metų tematika), meniu pilnas ukrainietiškų patiekalų, skamba vietinė muzika, o neduok dieve pasitaikys lankytojas iš Rusijos, ar prakalbėsi rusiškai, tai tuoj išvadins maskoliu ir daug ramybės neturėsi. Aišku, nėra viskas taip griežtai, ir daugiau tai daroma juokais, draugiškai, atmosfera tikrai įdomi. O dar gryna ukrainiečių kalba aplink (ne visi, gyvenantys Lvove, moka rusų kalbą – čia labai aiškiai pasijaučia atskirtis), ir дякуй (ačiū) – прошу (prašom) mane visai kaip namie vertė jaustis.
Pabaigai
Aplankykit Ukrainą ir jūs. Lietuviškai kišenei tai nėra brangu (ukrainiečių minimalus atlyginimas yra ~€114), vietiniai tikrai draugiški, o nors pradinuko lygiu gebėdami susikalbėti rusiškai, nepražūsit (anglų kalba, tiesa, irgi galima susikalbėti, nors ir ne visur). Man labai pasisekė, kad turėjau vietines drauges, kurios dalijosi lovomis, maistu ir savo laiku, ir dabar suprantu, kam reikalingi gidai, tad turint galimybių, ieškokit tokių ir jūs. 🙂
Tik vandens iš čiaupo negerkit ir nepamirškit patikrint pranašysčių ant čekių parduotuvėje.
Linkėjimai,
Agnė