Spėjot pasiilgti? Ooi uždelsiau, žinau. Bet turiu tokį kvailą pasiteisinimą, kad Auksinė savaitė gal ir nebuvo tokia auksinė, kaip tikėjausi, tad vis atidėliojau naują įrašą ir štai dar viena savaitė praėjo. Blogai, Agne, blogai.
Nepraleidau visų atostogų bendrabutyje, jeigu taip netyčia pagalvojot. Dvi dienas nuo ryto lig vakaro klajojau Tokijuje, o kitas.. bandžiau atsigauti nuo kelionių ir pailsėti viena. Tad antroj savaitės pusėj jokių grandiozinių nuotykių nebeplanavau – vakarop išeidavom su draugėmis pasivaikščioti, kur nors pavalgyti ir panašiai, bet toliau nekeliavom. Taigi…
Tokijas vėl
Pirmąją atostogų dieną (trečiadienį) važiavau į Tokiją susitikti su draugėmis, kurios buvo čia atvykusios dar iš vakaro. Visą dieną praleidom apsipirkinėdamos – daugiausia laiko skyrėm vėlgi Harajuku tyrinėjimams, vėliau dar nuvykom į Shibuya. Diena buvo karšta, žmonių visur masės, tad pavargti netrukom. Kaip galit nuspėti, ir pinigų visai išleidom – gi tokių progų papildyti drabužių ir aksesuarų atsargas ne kasdien pasitaiko… O į Tsukubą grįžom jau visai pavargusios.
Pailsėti kaip ir nebuvo kada, nes ir ketvirtadienį nuo pat ryto reikėjo ruoštis į sostinę. Bet, svarbi detalė, šįkart buvau daug geriau nusiteikusi, nes jau kelias savaites planuotas susitikimas turėjo įvykt būtent tądien. Po pusės metų nesimatymo, po tiek planavimų, pagaliau turėjom pasimatyti su Aušra (negirdėjusiems – mano miela draugė-kolegė universitete, kuri Japonijoje mokosi jau nuo spalio). Spirgėjau jau net ne kelias dienas, o pora savaičių.
Vis dėlto, kad ir kaip nekantravom viena kitą pamatyti, nebuvo taip paprasta. Susitikimo vieta pasirinkom Ueno zoologijos sodą, kuriame po to ir praleidome visą dieną. Smulkmenėlė, tądien įėjimas buvo nemokamas, tai galit pabandyti įsivaizduoti, kokios masės žmonių, daugiausia šeimų su vaikais, čia plaukė. Interneto telefone vis dar neturiu, tad po dvidešimties minučių laukimo ir žvalgymosi „sutartoje vietoje“ turėjau išeiti iš parko ir prisijungti prie kokio nors viešo wi-fi, nes draugės niekur nematyti. Galop susisiekus su Aušra paaiškėjo (kaip netikėta!), jog skirtingose vietose laukėm.. bet susitarusios iš naujo galiausiai susitikom. Na ir spėkit, kas verkė.
Jau ne tik tas suvokimas, kad sutinki vieną geriausių draugių po pusės metų nesimatymo, bet ir tai, kad sutinki ją Japonijoj (kas buvo bendra svajonė), o dar ir po mėnesio svečioj šaly pirmą kartą gali su kažkuo tiesiogiai pasikalbėti lietuviškai.. net negaliu aprašyt, kokia atgaiva tai buvo.
Nors buvo ypatingai karšta ir, kaip minėjau, mus supo daugybė žmonių, smagiai praleidom laiką, pamatėm įvairių gyvūnų. Juokinga, bet pačią parko aplinką sunku prisiminti, nes kaip galit įsivaizduoti, visą laiką tarškėjom, tai tos atkarpos, kai ėjome nuo vienų gyvūnų prie kitų kažkaip atminty neįsirašė. 🙂
Kai jau rodos viską apžiūrėjom, patraukėm į Akihabarą, kur dar šiek tiek pavaikštinėjom ir pavalgėm. Aušra buvo suplanavusi aplankyti ir kitą rajoną, tad mūsų keliai išsiskyrė stoty, bet susitarėm, kad dar tikrai pasimatysim, kol abi esam Japonijoje.
Laikas Tsukuboj
Iš esmės tuo mano atostogų nuotykiai ir baigėsi. Kitą dieną su draugėmis turėjau vykti į Hitachi parką, kuriame tiesiog jūros gėlių, bet neprisijungiau, nes merginos vyko labai anksti (kito pasirinkimo nebuvo), o aš, pabandžiusi atsikelti septintą ryto supratau, kad nepajėgsiu nė iš lovos išlipti. Kam atrodo labai dramatiška, galiu priminti, jog savaitgalį prieš keliavom po Chiba miestelį (nepastebėjusiems: yra įrašas), kas, nors buvo labai smagu, taip pat labai nuvargino. Tad nusprendžiau, jog geriau jau atsikvėpti, tuo labiau, kad kai kurie dėstytojai ignoruodami atostogų sampratą namų darbų uždavė dvigubai.. na, veiklos netrūko ir namie.
Vis dėlto atostogų savaitgalį produktyviai praleidus prie namų darbų, šią savaitę vis tiek teko pasikankinti – neramino neaišku iš kur atslinkęs nuovargis, daug mokymosi ir t.t. Bet, išgyvenusi jaučiuosi geriau, kita savaitė, rodos, bus lengvesnė, o ir savaitgalį ketinu kiek atsikvėpti. Dėl kito įrašo bijau ką ir pažadėti (kai tik pažadu, labai sunku tampa parašyt laiku!), bet kažkas bus. Laukit.
Linkėjimai iš tropinių orų lepinamo miestelio,
Jūsų pasiilgusi Agnė