Buvusios Japonijos sostinės: Kyōto ir Nara

Prieš tris savaites laikiau magistro stojamąjį egzaminą, kuris užbaigė maždaug dviejų mėnesių mokymosi maratoną. Baisiai nervinausi suprasdama, kad yra dar milijonas dalykų, kurių nežinau (o egzaminui pasiruošti literatūros irgi niekas nenurodo, reikia tiesiog žinoti kuo daugiau apie lauką, į kurį bandai patekt), bet kažkaip pavyko ir įstojau. Nuo spalio prasidės rimti mokslai, kartu pradėsiu ir tyrimą, todėl dabar pats metas pailsėt.

Daugiausia atostogauju namie, bet neseniai palikus Nagoya vykau į centrinę Japoniją trijų dienų kelionei. Tad šiandien apie tai, kaip teko susipažint su Kyōto policija, kokios ryžtingos Nara stirnos ir tuščios turistinės vietos.

Pirma diena: Kyōto

Į Kyōto atvykau antradienį priešpiet, kur manęs jau laukė draugė, su kuria ir planavom šitą kelionę. Ketinom pirmąją dieną apžiūrėti klasikines turistines Kyōto vietas, bet teko susipažint su miesto užkulisiais — imigracijos biuru, policija, autobusų tinklais… nes draugė tik atvykus pametė (?) piniginę. Grynieji nebuvo didžiausia problema, bet toje piniginėje kartu su banko kortelėmis buvo ir gyventojo kortelė, tokia tapatybės kortelės versija, kuri yra būtinas dokumentas užsieniečiui, gyvenančiam Japonijoj.

Šiaip jau, Japonija tikrai saugi šalis ir nusikaltimų, vagysčių čia pasitaiko mažai — jei valgai kavinėj, gali ramiai palikt daiktus, telefoną ir piniginę prie staliuko, nesijaudindamas, kad kažkas bandys juos nukniaukt. Todėl vilties buvo daug: jei piniginė kažkur kažkaip iškrito, labiausiai tikėtina, kad ją aptikęs žmogus eis į artimiausią policiją ir paliks radinį ten. Kai atvykau, draugė jau buvo spėjus pateikti pareiškimą vietinėj policijos stotelėj (atrodo kaip kioskas, tokių Japonijoj daug), kur nurodė savo kontaktus, jei piniginė atsirastų. Kadangi piniginės pasigedo autobuse, dėl visa ko skambino ir autobusų terminalui, bet jie nieko nebuvo aptikę, nors nuo piniginės praradimo buvo praėjusios jau kelios valandos.

Viešbutyje sutikom vietinių užsieniečių porelę, kuri mums paaiškino, jog geriausia būtų kreiptis į migracijos departamentą: gyventojo kortelė yra rimtas dokumentas, tad jei kažkas piniginę pavogė, galbūt galėtų kažkaip ją nedorai panaudoti. O ir šiaip, šitą identifikacijos dokumentą užsieniečiai turi nešiotis visada. Tad keliavom jau ne į netoliese buvusį parką, bet migracijos skyrių.

Ten paaiškinom situaciją ir tikėjomės, kad tą gyventojo kortelę kažkaip užblokuos ar įregistruos sistemoj kaip dingusią ir reikalai bus baigti. Bet ne, pasirodo, žūtbūt reikia naujos. Nesvarbu, kad draugė iš Japonijos namo išvyksta jau po savaitės, ir kad paprastai išduoti naują kortelę trunka dvi. Darbuotojas sako, o kas bus, jei policija sustabdys? (Tokiu atveju būtų privalu parodyti tą kortelę, nors nepatyrėm to dar nė karto.) Reikia, tai reikia.

Pakiša mums po nosimis sąrašą reikalingų dokumentų. Pasas, dokumentinė nuotrauka, išrašas iš policijos apie dingusią kortelę (tas iš policijos-kiosko netinka, reikia rimtesnės). Sako, kai atnešit dokumentus, pasistengsim viską sutvarkyt kuo greičiau. O jie dar nežino, kad mes Kyōto žadam būt tik kelias dienas, na bet tiek to. Bandom.

Lauke +35, drėgna, o mes prakaituodamos vėl plakamės į kitą miesto pusę — vien iki tos policijos nusigabent trunka 40 min., kai iki migracijos biuro užsidarymo turim dvi valandas.

Atvykus į policiją kiek nustebau — dideli langai, pilna augalų, lankytojų tik vienas kitas. Bendrai atmosfera labai draugiška, jautiesi visiškai saugiai ir patogiai; aš Lietuvoj ir paso eidama darytis jaučiuos kaip nusikaltėlė, todėl toks aplinkos skirtumas šokiravo. Darbuotojai labai malonūs, iškart nurodė, prie kurio langelio eiti ir iki ten palydėjo (nors buvo gal dešimties žingsnių atstumu), ten draugei teko pildyt vėl naujus dokumentus. Šiek tiek palūkuriavom kol viską ištikrino ir jau buvo aišku, kad grįžti į migracijos biurą nebespėsim. Tada mus vėl pasikvietė prie langelio, sako, „tai va, šituo numeriu jums paskambinsim, kai bus paruoštas dokumentas, galėsit ateit pasiimt, laimingai.” Man ir žandikaulis atvipo — sakau, bet mums čia reikia greitai, nes Kyōto tiek teplanuojam būt, kada būtų galima greičiausiai? Darbuotoja atsiprašius nuėjo pasitarti su kolegom, grįžta, „panašu, galim ir šiandien padaryt. Bet kainuos 400 jenų (kas prilygsta ~3eur).” Iškart palengvėjimas, su drauge susižvalgom, traukiam monetas ir laukiam toliau.

Greitai po to mus pasitiko uniformuota pareigūnė, kuri turėjo patvirtint ir pasirašyt dokumentą, sakantį, jog kortelė buvo prarasta ir reikia naujos. Tokios gyvybingos vidutinio amžiaus japonės, man rodos, nebuvau mačius — sudvejojau, ar tik ji nebus labai gerai japonų įvaldžiusi užsienietė. Išaiškinom vėl visą situaciją nuo pradžių, pareigūnė dar paklausinėjo, vėl atkišo užpildyti naują popierių. Po to viską pati perrašė savo ranka, pasirašė ir užštampavo, kad dokumentas tikras, ir šypsena mus išlydėjo, supratingai palinkėjusi likusiu vakaru kažkaip pasimėgaut, kad jau taip visą dieną teko ne turistiniais reikalais užsiimt.

Po policijos ėjom dokumentinės nuotraukos, kad galėtume į migracijos biurą keliaut iš pat ryto kitą dieną, ir taip užbaigėm rimtuosius darbus. Absoliuti dauguma lankytinų vietų — parkai, šventyklos, maldyklos, muziejai — užsidaro jau 17 val., todėl tą vakarą neliko nieko kito, kaip tik apžiūrinėti apylinkes vaikštant. Turėjom suplanavusios vakarienę su draugėmis, po kurios visos ėjom išbandyti masažo kėdžių artimoje parduotuvėje. Apie šitą atrakciją vos susitikus pranešė minėtos draugės, mat pirmame prekybcentrio aukšte įsitaisiusi visokių prietaisų parduotuvė, kurioj „ir patys japonai ilsisi prie telefonų tose kėdėse, o jomis naudotis galima nemokamai” (man čia buvo visiškas atradimas, bet pasirodo yra ir parduotuvių, kurioj sumokėjęs porą eurų gali taip pat pasimėgaut kėdės masažu). Po šitų mechaninių minkymų ėjom dar atsigerti arbatos, bet su kylančiais covid atvejais visos kavinės/restoranai leidžia sėdėti juose tik iki 20 val. vakaro, kada ir išsiskirstėm.

Tą dieną suvaikščiojau 16km, draugė dar daugiau. Grįžusios į viešbutį greitai kritom miegot.

 

Antra diena: Nara

Į migracijos biurą atvykom jau 9:00, vos jam atsidarius. Kitų lankytojų buvo du, todėl labai greit pradėjom kalbėti su darbuotoju, išaiškinom visą situaciją ir pateikėm dokumentus. Mūsų nuostabai darbuotojai labai greit viską sutvarkė — kortelę gavom jau po pusvalandžio. Išėjom patenkintos, žinodamos, kad pagaliau galim pradėt savo kelionę nebesirūpindamos biurokratizmu.

Nara pasiekėme traukiniu, kas truko tik valandą. Atvykusios priešpiet iš stoties ėjome tiesiai į miesto vardu pavadintą parką, kuriame yra keletas šventyklų ir pilna stirnų. Stirnos čia — laukiniai gyvūnai, todėl gausu įspėjamųjų ženklų, kad jos gali krimstelti, pasistumdyti, ar net pagrasinti ragais. Matėme įspėjimų ir apie prasidėjusį poravimosi sezoną, kuriuo prie patinų geriau nelįsti.

Patekusios į parką grožėjomės vietiniais gyvūnais per atstumą, dauguma jų ilsėjosi šešėliuose (vėl buvo +35). Prieiti arčiau, aišku, norėjosi, bet pirma geriau nusipirkti specialių sausainių, kuriais galima greitai atkreipti stirnų dėmesį. Šitais senbei sausainiais prekiaujančių kioskelių yra keliose parko vietose, tai sustojom prie paties pirmojo, kurį pamatėm. Kažkaip neapsižiūrėjom, kad aplink buvo pilna raguotųjų, kurie mus stebėjo vos priartėjus prie kiosko. Aš nespėjau piniginės į kuprinę įsidėti, kai vienas jau prisistatė ir uostinėjo orą tarp manęs ir draugės, aukštai iškėlusios sausainius.

Stirnoms, aišku, jokios social distancing taisyklės negalioja. Krūva jų apspito mus iškart: duodi sausainį vienai, tai antra jau peša už kišenės, trečia tempia už kuprinės — visos reikalauja skanėstų. Suaugę raguotieji tikrai nemaži — dauguma laisvai galėtų krimstelt į alkūnę, bet nieko negaliu sakyt, sausainius ėmė švelniai. Šitas reketas tęsėsi ne ilgiau nei minutę. Taip gerai jos buvo mus užspaudusios, kad net ir pabandžius paėjėti šiek tiek toliau nelabai pavyko, suspitus tokia gauja. Nebuvo nei kada nuotraukose įamžinti to chaoso, atrodė, jog papuolėm tiesiai pas stirnų mafijozus, kurie iškart užsipuola tik ką sausainių nusipirkusius atvykėlius ir nepraleidžia į parką tol, kol negauna visų.

Toliau ėjom į Tōdai-ji. Šita šventykla, pastatyta dar aštuntam amžiuj, kaip ir daugelis japonų pastatų buvo nudegusi kelis kartus ir atstatyta, restauruota vėl ir vėl. Pagrindinė šventyklos dalis — Didžiojo Budos salė, laikoma viena didžiausių medinių pastatų pasaulyje. Viduje milžiniška erdvė labai aukštomis lubomis, kurioje išstatytos garbinamųjų statulos.

Šventyklos ašis, žinoma, tamsus bronzinis Buda, sėdintis lotoso pozoj. Jo aukštis siekia penkiolika metrų, vien veido plotis — šiek tiek daugiau nei trys metrai. Nuotraukoj, deja, visai tas dydis nepersiteikia, galimai ir dėl to, kad pati statula pakankamai aukštai iškelta.

Vėlgi, be mūsų buvo gal keturios grupelės kitų lankytojų, kas atrodo neįtikėtinai tokioje didelėje erdvėje. Kai lankiausi čia prieš trejus metus, žmonių susirinkę buvo masės — kas keliauja į Narą, būtinai čia apsilankys, kadangi Tōdai-ji yra laikoma viena žymiausių ir istoriškai svarbiausių šventyklų Japonijoje.

Parkas didžiulis, šventyklų daug, karšta, ir iš visų kelių mes pasirinkom lipt į kalvą. Šventyklų vidų čionais apžiūrėti nelabai galėjom, bet užteko miškų panoramos ir kalnų horizonte.

Toliau keliavom pamatyt Heijō rūmus, tiksliau tai, kas iš jų likę. Naros miestas aštuntame amžiuje buvo Japonijos sostinė, tad Heijō rūmuose tais laikais gyveno šalies imperatorius. Kai sostinė persikėlė į Heian (dabartinį Kyōto), kai kurie statiniai iš šių rūmų buvo perkelti, kai kurie nudegė ar kitaip sugriuvo ir su laiku išnyko. Šita teritorija buvo paversta agrikultūrine žeme ir tik prieš penkiasdešimt metų pradėti kasinėjimai, po to ir rekonstrukcijos.

Visa ši informacija mums nebuvo žinoma, todėl be didesnių apmąstymų, tiesiog pamačiusios žemėlapyje nemenką žalią plotą (vadinasi, parkas) ir žodį „rūmai,” nusprendėm iki čia ateiti. Vaizdas atvykus tikrai nustebino: visų pirma, tai atsidūrėm kažkokiame užkampy, tokiam jau visai gyvenamajame rajone, kur ne visur yra šaligatvių, gatvelės siauros. Kai jau pamatėm horizonte vartus, apsidžiaugėm, kad galiausiai priėjom, bet mus pasitiko didžiulis laukas aukštos žolės ir kukurūzų (?), jokių rūmų nematyt. Dar, tą lauką kerta ir geležinkelio bėgiai, tai nebuvom tikros, ar išvis kažką pasieksim.

Visame tame lauke, kur nėra nei takelių, nei suolelių, matyti tik kalnai horizonte ir trys statiniai — dveji vartai (vieni iš jų restauruojami), ir buvusi ceremonijų, susitikimų salė.

Čia ir užbaigėm dienos planus — artėjo 17 val., kai viskas užsidaro, tad grįžom į Kyōto ir likusį vakarą leidom viešbuty vakarieniaudamos ir žiūrėdamos japoniškas TV laidas.

 

Trečia diena: Kyōto

Paskutinei dienai nusižiūrėjom tris skirtingas miesto vietas, kurias norėjome aplankyti. Kadangi pirmąją kelionės dieną nieko nepamatėm, norėjosi atsigriebti: iš pat ryto nusipirkom autobusų pasus ir išvažiavom iki Tenryū-ji, budistinę šventyklą, pastatytą keturioliktam amžiuj (vėlgi, kaip ir dauguma kitų, šita šventykla ne kartą nusiaubta gaisrų, karų, bet vėl atstatyta).

Tenryū 天龍 reiškia „dangišką (dievišką) drakoną,” ir viename pastatų kaip tik tokį galima pamatyti nutapytą ant lubų. Paveikslas apskritimo formos, o jo diametras siekia devynis metrus. Įdomi detalė: melsvas drakonas pavaizduotas taip, kad iš kurios pusės bežiūrėtum, jo akys rodosi žvelgiančios tiesiai į tave. Išbandėm eidamos ratu aplink salę, nenuleisdamos nuo jo akių, ir iš tikrųjų taip atrodo. Gaila, fotografuoti nebuvo galima, tai palieku jūsų vaizduotei.

Nors šventyklos pastatai per savo ilgą istoriją buvo perstatyti vėl ir vėl, sodas nuo pat keturiolikto amžiaus išlikęs toks pat.

Šventykla sudaryta iš kelių pastatų, sujungtų tarpusavy takeliais, kuriais vaikštoma be batų (kaip ir šventyklos viduje, nes visi kambariai iškloti jautruoliais tatamiais). Pagrindiniame pastate daug stumdomų durų, kurios atveria vaizdą į žymųjį sodą, taip pat pastatą juosia terasa, kurioje galima prisėsti.

Bendrai, daug daug žalumos aplink, visur čirškia cikados. Parke kas keliolika metrų pastatyti suoliukai, kai kur net nedideli staliukai, šalia bambukų miškas — labai rami vieta.

Toliau nuo karščio kiek atsigavusios gerai vėdinamame miesto autobuse pasiekėme Auksinio paviljono šventyklą, arba Kinkaku-ji. Pastatyta kaip vila dar keturiolikto amžiaus pabaigoj, vėliau paversta į dzenbudistinę šventyklą, Kinkaku-ji paprastai pritraukia minias turistų. Vadinama auksine, nes antras ir trečias aukštai išties padengti plonu aukso sluoksniu, kas nėra dažnas dalykas šventyklose Japonijoje. Sodas ir pastatai jame, sakoma, turėtų atspindėti Budos tyrąją žemę.

Vaikštinėjimo maršrutas, kaip ir daugely kitų turistų lankomų vietų nustatytas, kad būtų išvengta spūsčių ir balagano, bet su covid situacija ir nuliniu turistų skaičiumi Japonijoje, aišku, kur bepažiūrėsi — tuščia. Matyt todėl taip greit viską apėjom ir netrukom pasiekti jau paskutinę dienos stotelę, Kiyomizu-dera, dar vieną budistinę šventyklą.

Originaliai Kiyomizu-dera buvo įkurta aštuntam amžiuj, bet kaip jau išmokom, medinės struktūros ilgai nesilaiko, tad dabartinė konstrukcija pastatyta septyniolikto amžiaus pradžioj. Šventykla įtaisyta ant skardžio, tad jos platformą skardžio pusėje iš apačios prilaiko į tinklą sujungti rąstai, kur nė vienos vinies. Ir laikosi taip jau beveik keturis šimtus metų.

Pati šventykla gal neatrodo super įspūdingai, bet vartai į ją yra maždaug tai, ką rasit ant klasikinio atviruko su vaizdais iš Japonijos.

***

Įdomu vaikščioti po tokias kanonines vietas, kur įprastai eini trumpučiais žingsniukais sekdamas minią, kai jos pustuštės — kai lankiausi čia pirmąkart, kada covidu nė nekvepėjo, net nebūčiau pagalvojusi, kad taip įmanoma. Šiek tiek liūdniau atrodo eilės uždarytų kioskų, suvenyrų parduotuvių, nors daugelyje tokių vietų pranešimai ant durų teigė, jog uždaryta laikinai. Taip ir tikėkimės.

Šiandien tiek.

Linkėjimai!
Agnė