Diena Tokijuje

Pagaliau ir man teko garbė pamatyt Tokiją. Vykau ten su draugėmis Nastya (iš Ukrainos) ir Kayla (iš JAV). Šiaip jau, kaip galima įtarti, turėjome sėdėti paskaitose, bet čia buvo svarbus reikalas – reikėjo nuvykti į susitikimą su fondo, iš kurio gauname stipendiją, administracija. Tai kaip nepasinaudosi tokia proga ir nepabandysi bent kažkiek išnaršyt garsiosios sostinės..? Taip ir pasilikom čia visai dienai.

Kelionė iki Tokijo traukiniu netruko nė valandos. Kadangi važiavome ryte, apie pusę dešimtos, žmonių nebuvo daug, žodžiu, patogu. Tokijuje, šiaip ne taip atradusios metro stotį, vykome į Roppongi* kvartalą, kur įsikūręs fondo ofisas. Pagal išankstinius skaičiavimus, planavome dar apžiūrėti šventyklą, esančią netoli Asakusa stoties, tačiau ir be to vos spėjome į susitikimą… Kaip nevietinėms iškilo smulkių nesusipratimų, pavyzdžiui: kur pereiti gatvę, kai perėjų nematyti, o eismo juostas skiria tvorelės? Kuris pastatas yra tas, kurio ieškome (pavadinimai nematyti iš tolo; taip taip, pavadinimai, ne numeriai), kai aplink daug labai panašių?

Per stebuklą nepavėlavom, bet atėjom lygiai 12:00, kada ir turėjo prasidėti susitikimas. Fondo ofisas – trisdešimt trečiam aukšte. Liftu pakilom, neperdedu, gal per tris–keturias sekundes, iš esmės net nesusigaudžiau, kad judame. Tarp kitko, leidžiantis žemyn užgulė ausis. Na suprantu, kad aš kaimietė, bet jūs kada leidžiantis liftu, ne lėktuvu, patyrėt tai?

Nuo pat pradžių viskas atrodė neįprastai, bet smagiai. Žmonės čia su mumis kalbėjo tik japoniškai, bet lėtai ir aiškiai, tad suprasti nebuvo sunku. Po greito dokumentų aptarimo valgėme pietus ir šnekučiavomės jau ne su dviem darbuotojomis, bet su dešimčia. Kartu pietavo ir fondo direktorius, kuris mus, studentes, kalbino, klausinėjo apie šalis, iš kurių atvykome, apie pomėgius, įspūdžius, planus Japonijoje ir panašiai. Jautėsi draugiška atmosfera, tad po truputį ir stresas dėl murmėjimo svetima kalba atlėgo. Vadovas paaiškino, kad jam, kaip fondo atstovui svarbiausia ne mūsų pažymiai, o kad mes gebėtume patirti kuo daugiau įspūdžių čia, Japonijoje – tą išgirsti iš tiesų buvo labai malonu – ir šiaip, protingai dėdė dėstė mintis, tad nenuobodžiavom.

Po susitikimo patraukėme į Meiji jingu maldyklą. Ėjome beveik valandą, bet kelionę pėstute pasirinkome sąmoningai, norėdamos kuo daugiau pamatyti. Vaikščiojome įvairiais skersgatviais, kai kur ir užsimiršome, kad esame Tokijuje – ramu, jokio triukšmo ar mašinų gausmo. Kai pasiekėme maldyklą, jau buvo įsidienoję, šilta, pats metas pakliūti į mišką, kuriame daug aukštų medžių, saugančių nuo tiesioginės saulės šviesos. Pati maldykla restauruojama, tad nepamatėm visko, bet bent galėjom kuriam laikui pasijausti šintoistėmis, pasimėgauti gamtos apsuptimi (nors kaip tikros turistės, fotografavom kiekvieną kampą).

Po to radome laisvą pusvalandį pailsėti kačių kavinėje. Tai čia daug nėra ko pasakoti, bet galiu paminėti, kad nors nebuvo vėlu, katinėliai atrodė visai pavargę, tad nesinorėjo labai prie jų lįsti. Tačiau vieta pabėgimui nuo šurmulio ir saulės kaitros – puiki.

Tada jau keliavome į išsvajotąjį Harajuku kvartalą. Šiaip jau prieš atvykstant to neplanavome, bet negavus bilietų į muziejų nusprendėm, kad tai visai gera proga ir kaip tik pakeliui. Žmonių čia netrūko, bet buvo smagu įsilieti į minią ir pajausti bendrą kreizi atmosferą. Aišku, ir šiek tiek drabužių įsigijom, kaipgi kitaip. Visgi labai ilgai neklaidžiojom, tačiau likom su realiais planais dar užsukti, tikriausiai, netolimoje ateityje.

Paskutinė stotelė prieš grįžtant į Tsukubą buvo veganiška kavinė. Jau pradėjo temti, kojos sunkėti – pats metas gauti šilto maisto ir arbatos. Jaukiai pavakarieniavusios, labai nenoriai vėl stojomės ir jau traukėm namų pusėn.

Metro, su kuriuo važiavome iki traukinių stoties, nebuvo pilnas, bet traukinys, kuriuo turėjome parvykti… Na, sakykim taip: laikytis nieko nereikėjo, nes mus, keleivius, palaikė draugystė. Visgi vėliau žmonių šiek tiek apmažo, deguonies padaugėjo, galiausiai galėjome net prisėsti. Taip parvažiavome į Tsukubą, tada – autobusu iki bendrabučio ir beveik iš karto miegot. Atrodo, per dieną nužingsniavome apie dvidešimt kilometrų, dar daugiau suvažinėjome, tad jau kamavo nuovargis ir degančios pėdos. Užtat miegojau kaip kūdikis.

Šiam kartui tiek. Kitą savaitę, ko gero, papasakosiu apie kasdieniškesnius dalykus – paskaitas, važinėjimą dviračiu, miesto naršymą ar kažką panašaus. Pasiilgau!

Linkėjimai,
Agnė

*Negalvokit, kad labai čia įsivaizdinu rašydama japoniškus pavadinimus, tiesiog man pačiai tiek apie juos girdėjus ir skaičius buvo labai smagu suvokti, kad keliauju tomis pačiomis vietomis, kaip pavyzdžiui herojai Murakami romanuose.. gal ir jums taip suveiks. 🙂