Kayla, Olia, Yasya, aš ir Nastya

Trys mėnesiai svečioj šaly buvo lygiai tiek, kiek truko suprasti, jog jau tikrai pasiilgau žmonių Lietuvoj. Jei susirūpinot, o kodėl gi ne Lietuvos, tai galiu pasakyt, kad miestas, kuriam gyvenu čia, Japonijoj, yra labai panašus į miestelius gimtinėj. Na taip, Tsukuba yra beveik septyniolika kartų didesnis miestas, nei Telšiai, turi universitetą, įvairių tyrimų centrus, bet čia neįtikėtinai daug gamtos. O man to ir tereikia – medžių, vandens, ir aš jau rami, jau namie. Taip kad per daug pačios Lietuvos kaip gyvenimo vietos (bent kol kas) neilgu – gyvenu labai panašioje aplinkoje.

Bet. Draugai – kitas dalykas. Vasara visada buvo metas atsigriebti su draugais, nors gal greit jau nebebus, suaugusių gyvenimas gi laukia, o gal jau ir prasidėjo, nebesuseku. Kol Lietuvoje vasara ir bent kiek galit pasidžiaugti išvykomis, draugų susibūrimais prie ežerų, šašlykais ir pan., mes čia dar einame į paskaitas. Jau tas skirtumas kažkaip įžiebė mintį, kad tikrai esu kitam pasaulio gale, toli nuo jūsų. Pirmieji įspūdžiai nuslūgę, atsirado šiokia tokia rutina, tad ilgesio jausmas lygiagrečiai pasidarė daug aiškesnis.

Visgi, ne dėl skundimosi pradėjau šį įrašą. 🙂 Jūsų, žinoma, be galo pasiilgau, bet draugės čia – taip pat nuostabios. Apie tai ir papasakosiu.

Iš ankstesnių įrašų tikriausiai aišku, kad su draugėmis mėgstam kartu keliauti. Dažniausiai kuri viena turi aiškią viziją, kur norėtų nuvykti ir ką nuveikti, visos kitos prisijungia ir sukuriam bendrą planą. Dažnai tie planai būna labai abstraktūs ir pradeda trukdyti kelionės metu, bet viskas galų gale kažkaip išsisprendžia.

Kelionėse Nastya yra mūsų navigatorė, sekanti, kokiu transportu, kiek turime važiuoti. Visos kitos nesikišam. Kol kas šita strategija puikiai veikė, įlipom į ne tuos traukinius tik gal 2-3 kartus. Vieno jų metu užstrigau su kuprine tarpdury bandydama iššokti laukan (paskutinę sekundę susigriebėm, kad ne ten važiuojam). Pakibau. Galvojau, kad dabar tai jau prisilaksčiau, bet traukinio durys prasivėrė, ir už manęs dar likusi Yasya spėjo išbėgti. Būčiau neužstrigus, būtų Yasya vienintelė iš grupės likus klaidinga kryptim važiuojančiam traukiny… Taip ir sprendžiasi dalykai.

Kelionių metu ir valgom, žinoma, kartu. Čia kartais kyla sunkumų, nes paprastai negalim eiti bet kur – yra daug vietų, kur ne tik kad veganiško maisto nerasi, bet vegetariško taip pat. Šiaip jau aš stengiuosi keblumų nekelti, tai visad sakau, kad viskas gerai, jei kas,  galiu ir ko nors atskirai nusipirkti, bet draugės visada pirmiausia meniu apieško, ar yra ko nors valgomo man (beveik visi restoranai/ kavinės Japonijoj turi bent dalį meniu stende prie įėjimo, tad gali rinktis dar neįėjęs į vidų, labai patogu). Žodžiu, stengiamės viena kita rūpintis.

Vis neaugu

Draugės, aišku, esame ne tik keliaujant. Susitinkame vos ne kiekvieną dieną – dažniausiai susimatome universitete, nors bendrų paskaitų daug neturim, ar po paskaitų, einant pasivaikščioti/ apsipirkti/ pavakarieniauti. Su Nastya kartu kas antrą vakarą bėgiojame. Su Kayla kartais lekiam pavažinėti dviračiais (dažniausiai iki parduotuvės, *khehem*).

Susitinkam ir bendrabutyje (su Kayla ir Nastya gyvename tame pačiame), kai turime kažką suplanuoti, mokytis, ar tiesiog norime pasikalbėti. Būna ir ekstremalių situacijų, kaip kad pavyzdžiui prieš pora savaičių, kai kambary aptikau didelį vabalą. Sugavau jį indelyje, užvožiau aplanku, jau prisiruošiau išmesti pro balkoną (teko ilgai morališkai ruoštis), kai jis paspruko. Sugavau vėl, ir jau verkiau, nes jis toks greitas, o augintinių kambary laikyt negalima, žodžiu, padėtis be išeities. Ir tada herojė Nastya atlėkė manęs gelbėti: beveik pavyko, nes planavom jį išmesti už balkono, bet balkone kalinys vėl pabėgo užšokdamas Nastyai ant rankos, abi klykėm, bet vabalas bent jau liko už durų. Taip ir gyvenam.

Dar, turim labai smagią bendrą veiklą – kalbų mokymąsi. Aš mokausi ukrainietiškai, ukrainietės draugės – lietuviškai, amerikiečiams sunkiausia, nes tenka mokytis ir vienos, ir kitos kalbos. Kaip galit įsivaizduoti, mūsų pokalbiai labai keistai skamba iš šono, nes įprastai kalbam penkiomis kalbomis vienu metu (anglų – dominuojanti, bet dažnai vartojam ir japonų, ukrainiečių, rusų bei lietuvių). Taip su manim draugės sveikinasi ‚labas rytas‘, o aš savo ruoštu tariu ‚dobryi ranok‘. Kiekvieną dieną stengiamės žodynus pildyti, tai taip ir išeina, kad įprastam pokalby įsimeta vis kitos kalbos žodžių – ką pirma atsimeni, tą ir sakai. „Aš noriu lietus. Labai karšta. Lietus makes didelė pelkė ir maža pelkytė“, aiškina man Yasya, o aš linksiu „Tak, tak“. Man atrodo kalbos atskiro įrašo vertos, tai per daug nesiplėsiu, bet, žinokit, gyvenam smagiai.

Šiam kartui tiek.

Linkėjimai,
Agnė