Žinokit, ir pati nepastebėjau, kad tyliu jau tris mėnesius. Nors ir turėjau vienadienių kelionių, užgriuvę mokslai ir tyrimo reikalai laiko tėkmę visai išblukino ir va, jau liepa į pabaigą. Bet bet bet, pagaliau prisiruošiau ir kol dar studijuoju kaip tyrėja, noriu pasinaudot proga papasakoti kaip tokie mokslai atrodo. Todėl šiandien apie tai. Ai, ir dar, kad jau tiek laiko praėjo, bus kiek daugiau nuotraukų.

Japonai gėles mėgsta nekukliai. Šitam parke hortenzijų krūmų prisodinta maždaug 50 000.

Kai tik atvykau, rudens semestrą praleidau daugiausia mokydamasi japonų kalbos. Tyrėjai gali lankyti ir kitas paskaitas (mano atveju — sociologijos), bet kadangi nieks tokio asmens neskaito „tikru studentu,” paskaitose sėdi kaip laisvasis klausytojas — vadinasi, jokių pažymių, namų darbų ar egzaminų.

Kadangi magistrą ketinu studijuoti japonų kalba, iki šiol taip pat visas paskaitas rinkausi dėstomas japoniškai. Pradžioj buvo žiauriai sunku — tekdavo prieš paskaitą peržiūrėti dėstytojo skaidres, išieškoti išsamiai nepaaiškintus konceptus, ir aišku, išsiversti nežinomus žodžius. Jų pasitaikydavo nei daug, nei mažai, maždaug po 50-70 per paskaitą… Gal nenustebins, kad po pusantro mėnesio tas paskaitas mečiau: nusprendžiau, kad efektyviau persižiūrėjus skaidres ieškotis papildomos informacijos internete, nes prieš paskaitą praleidus valandą analizuojant visas skaidres kaip ir nebelikdavo prasmės klausytis to paties, o ir girdint tiek nepažįstamų žodžių būdavo be galo sunku susikaupti.

Čia, maždaug kai prasidėjo pavasario semestras balandį, apžiūrinėjom žydinčias visterijas. Japonijoje gėlių ir medžių žydėjimas neretai tampa priežastimi bent trumpai išvykai.

Pavasario semestras prasidėjo ženkliai geriau. Nebeliko japonų kalbos paskaitų; galvoje jau susidarė šiokia tokia sociologinių žinių bazė, buvau išmokusi nemažai terminų, todėl ir paskaitose dalyvauti pasidarė lengviau. Dėstytojų skaidres užteko įsijungti likus 10 minučių iki paskaitos — labai džiaugiausi, pastebėjusi tokį progresą.

Tuo metu savo kasdienybe Japonijoje dalijausi su maždaug dviem draugais, tai jautėsi, kad buvo pats metas praplėsti pažinčių ratą. Pirma prisijungiau prie užsienio studentų asociacijos Nagojos universitete, NUFSA. Nelabai supratau, kuo jie užsiima (ypač nepaprastos padėties metu, kai ribojami susibūrimai = negalima organizuoti renginių), bet tuo metu jau nelabai rūpėjo — buvau tik ką persikrausčiusi iš bendrabučio į butą, viena, lankanti paskaitas vien tik online.

Nors pirmas kelias savaites nelabai gaudžiausi, ką mes toj NUFSA darom ir kokie mūsų tikslai, sprendimas prie jų prisijungti labai pasiteisino: susitinkam kiekvieną savaitę gyvai, kartą per mėnesį rengiam bendrą vakarienę — vien naujos galimybės socializacijai buvo milžiniškas pliusas. Be renginių online, kurių organizavimu ir populiarinimu įprastai užsiimame, kartu su kitu universiteto klubu rengėme „Lobio medžioklę.” Pusė dalyvių buvome užsieniečiai, o kita pusė — japonai, ir, žinoma, varžėmės maišytose komandose. Dar iš Tsukubos laikų nešiojaus nuoskaudą, kad „nesusiradau daug japonų draugų,” todėl šita proga buvau pasiryžus pasinaudoti.

Kas visiškai pavyko: kartu praleidome kelias valandas, tad ir paplepėti, ir kontaktais apsikeisti laiko buvo sočiai. Nuo tada vis kur nors susitinkame — turėjome kario gaminimo vakarėlį (kur nei vienas nebuvo gaminęs kario namie, tai gamybos procesas gavosi visai juokingas, bet rezultatas pavyko skanus), ėjome kartu į pabėgimų kambarį, ir tradiciškai kas kelias savaites su merginom susitinkam „Tarptautinei mergų vakarienei,” kai einam kur nors pavalgyti ir šnekam apie studijas ir.. bernus.

Tapus NUFSA nare pradėjau į panašias veiklas kabintis aktyviau. Prisijungiau prie „Prezentacijos valandos” ir „Kavos valandos” renginių organizatorių komandų, tad iš viso turėjau po 3 klubų susitikimus per savaitę. Šiose dviejose komandose veikla šiek tiek labiau apibrėžta — yra konkretus renginys („Prezentacijos valanda” — du kartus per metus, „Kavos valanda” — kartą per mėnesį), kuriam reikia pasiruošti, vadinasi skirstomės, kas kuo rūpinsis ir dirbam. Čia dauguma narių japonai, tad toks reguliarus bendravimas su vietiniais ir man pačiai labai padeda jaustis „savai.”

Kalbant apie jautimąsi „sava,” su Anna neseniai lankėmės Tokugawa parke, kur stebėtinai nieks nežydėjo. Anna nusprendė, kad mums reikia fotosesijos su tradiciniu popieriniu skėčiu, tai dabar telefone milijonas tokių nuotraukų.

Gerai, tai sakysit puikiai čia visai, vien vakarienės, vakarėliai, renginiai, ko daugiau reikia? Ir aš taip mąsčiau porą mėnesių, bet tada sugrįžo realybė: liepos pradžioje reikėjo pateikti stojimo dokumentus magistrui, kurių tarpe yra ir tyrimo planas. Studentui tyrėjui tai yra svarbiausias dokumentas — čia turi aiškiai išdėstyti: 1) ką nori tirti tapęs magistrantu, 2) kodėl šita tema išvis kam nors turėtų būti įdomi, 3) kas tokius dalykus jau tyrė ir ką ten atrado, 4) ko trūksta tuose tyrimuose, kad ir pats sumanei ieškoti X, 5) kokiomis teorijomis remiesi, 6) koks tavo tyrimo tikslas ir 7) kaip konkrečiai žadi jį pasiekti.

Gegužę pradėjau kas savaitę susitikinėti su tutore, kuri tik ką pradėjo sociologijos magistrą, tad žino, kaip atrodo stojamieji egzaminai, dokumentai ir pan., užtai turi ką patarti. Bendravimas su ja labai padėjo išjudinti darbą ties tyrimo planu (nuo pat spalio prie jo sėdėjau bangomis — mėnesį rimtai rašau, šlifuoju, o tada mėnesį iš vis neliečiu), bet galiausiai reikėjo pradėti tartis ir su tyrimo vadovu. Teoriškai su juo galėjau kalbėtis nuo pat įstojimo, bet bendravom minimaliai. Man pačiai ilgai nebuvo aišku, kaip darbas su vadovu japoniškam universitete veikia, ypač kai mano draugų patirtys labai skirtingos, lyg ir vieno modelio nėra. Tai nors įprastai susisiekdavom tik kas mėnesį ar du, kai kiek priartėjo dokumentų teikimo datos, pradėjau nerimauti ir po ilgo laiko susitikę nutarėm matytis kiekvieną savaitę.

Man vis dar nesuprantama, kaip japonai mokosi vasarą. Kasdien kaitina iki 30-34 laipsnių, daug drėgmės, o su lietaus sezono palyda dar ir nuolat apsiniaukęs dangus.

Taip pradėjau daugiau nei mėnesį trukusį maratoną: pildau/taisau tyrimo planą, pirmadienį susitinku su tutore — perskaito, padiskutuojam, pakalbam, ką galėčiau pataisyt. Antradienį planą taisau pagal tutorės komentarus, kad trečiadienį galėčiau parodyt bent kiek padoresnį variantą vadovui. Susitinkam su vadovu — perskaito, padiskutuojam, pakalbam, ką galėčiau pataisyt. Likusią savaitės dalį taisau planą, skaitau panašios tematikos tyrimus, ir vėl rutiną pradedu iš naujo.

Tiek pergyvenau dėl to plano, kad nemačiau nieko kito, kaip tik rašyt, skaityt ir taisyt kasdien, kiek tik galima daugiau: per mėnesį iki dokumentų teikimo turėjau lygiai vieną dieną, kai nesimokiau. Dar smagi detalė: per tą patį mėnesį dar ir du egzaminus spėjau laikyt — anglų TOEFL ir japonų N1. Rimtai ruoštis nei vienam, nei kitam laiko nebuvo, ir nors iš TOEFL gavau labai gerus rezultatus, nemanau, kad su japonų pavyko taip pat — galimai bandysiu vėl gruodį, naiviai tikėdamasi, jog turėsiu daugiau laiko pasiruošimui.

Turim daug smagių nuotraukų su Anna. Čia: „Medaus mėnuo” vol. 1.

„Medaus mėnuo” vol. 2.

Teikimo savaitė išvis gavosi absurdiška. Ketvirtadienį — mirk atsikelk, reikia išsiųst dokumentus (nes teikti galima tik paštu, nesvarbu, kad tiesiog galėtum nunešti voką su dokumentais į universitetą). Pirmadienį susitinkam su dėstytoju, „paskutinįkart aptarti planą” prieš teikimą. Vadovas kraipo galvą — ir toj vietoj neaišku, ir čia kažkaip ne iki galo išdėstyta, o šitie trys konceptai išvis kuo skiriasi? „Pirmoj daly va ir apie šitą rašei, o antroj šitos informacijos nebepanaudoji” — parodo. Bandau aiškinti, ką, kur turėjau omeny jau beveik stenėdama, dėstytojas lyg ir supranta, bet sako, „žinok, skaitytojas taip nesupras, iš to, ką parašei. Reik taisyt.” Abu pasijuokiam, kad grandioziniam taisymui turiu dvi dienas. Susitariam susitikt trečiadienį.

Grįžus namo sėdu ir rašau vėl. Teorijos dalį perkratau iš pamatų: ištrinu tuos persidengiančius konceptus, įtraukiu dar kitą tyrimą, galvoju, gal bus aiškiau, bet net beveik gėda rodyt dėstytojui, kai prieš pat teikimą tiek pokyčių. Antradienį dar šlifuoju, bandau su tutore susisiekt, kad patikrintų japonų kalbą ir galėčiau siųst dėstytojui. Iš tutorės jokių žinių. Pabudus trečiadienį randu šeštą ryto paliktą žinutę, „tuoj pat perskaitau ir atsiunčiu komentarus,” po kurios — nieko. Šypteliu — garantuotai užmigo skaitydama. Pykt negali, žmogus irgi pervargęs, tad nelaukdama dėstytojui siunčiu tokį planą, koks yra.

Iš vadovo po poros valandų gaunu išganingą atsakymą: „Planas daug suprantamesnis pasidarė, užbėk šiandien, pataisysim kelias japonų klaidas ir bus viskas.” Nežinau, ar galiu perteikt, kokį džiaugsmą ir palengvėjimą jutau tuo momentu. Atrodė, kad šita žinutė išgydė per mėnesį sukauptą nuovargį. Na, dar buvo likęs kitų dokumentų užpildymas ir skenavimas (ko proga sugebėjau palikt svarbiausia savo Japonijoje turimą dokumentą, gyventojo kortelę, parduotuvės spausdintuve), ir motyvacinio laiško parašymas, bet šitos smulkmenos jau neatrodė rimtos.

Gyvenu ant kalvos, ir nors mano buto langai rodo tik nuobodų kiemą, išėjus į laiptinę galiu stebėt saulėlydžius ir kartais apsilankančius japoniškus gekoniukus yamori.

Po dokumentų teikimo daug laiko poilsiui neturėjau. Ketvirtadienį, kai išsiunčiau dokumentus, dieną praleidau bimbinėdama ir miegodama, bet nuo penktadienio vėl reikalai — gavau skubų darbo pasiūlymą dalyvauti stovykloje, rengiamoje mergaičių gimnazijoje, tai teko jai ruoštis: vėl krūva dokumentų, prezentacija apie Lietuvą ir panašiai.

Mokykloje fotografuoti negalėjome, tai čia vaizdas pro langus.:))

Stovykla padarė stebuklingą dalyką — privertė mane anksti keltis. Kadangi kasryt tekdavo važiuoti į kitą miestelį, atsikėlus šiek tiek po šešių turėjau laiko tik dušui, apsirengimui ir šiukšlėms išnešti, o tada jau dviračiu mindavau iki stoties. Užteko trijų dienų tokio režimo ir aš jau kasryt atsibundu 6:15, kas labaai padeda žinant, jog mažiau nei už mėnesio turėsiu stojamuosius egzaminus, kuriems reikia ruoštis, o rytai mokymuisi man pats geriausias metas.

Nagoją visiškai užpuolę karščiai, net naktį temperatūra nekrenta žemiau 24 laipsnių. Jei atsiranda kokių reikalų universitete ar mieste, stengiuosi juos tvarkyt ryte, bet paskutiniu metu ir tai nebepadeda — 9 valandą ryto jau kaitina ties +29, o dienos metu siekia ir +34. Pridėkit dar 60-70% drėgmę ir turim kasdienę pirtelę lauke.

Iš kitos pusės, gal ir gerai. Mažiau pagundų lįsti laukan, kai reikia mokytis.:))

Iki susirašymo!
Agnė