Paskutiniu metu gaunasi po įrašą ar du per sezoną, tai skubu, kol bent lauke rudeniniai peizažai dar nepabėgę. Turiu krūvas nuotraukų tiek iš Nagojos, tiek iš kelių trumpų kelionių šiauriau, tai kartu su jomis šiandien papasakosiu, kuo aš taip paskutiniu metu užsiėmus.

Pradėkim nuo to, kad didysis pokytis nuo paskutinio įrašo yra tas, jog jau oficialiai esu magistrantė. Nors paskaitas lankiau ir anksčiau, nuo spalio jose ir dalyvauju, vadinasi namų darbai, prezentacijos, krūvos tekstų + ruošimasis tyrimui užima didesnę dalį mano savaitės. Paskaitų turiu tik keturias, ir žinau žinau, skamba labai mažai, bet krūvis — nevaikiškas.

Kol kas rašto darbų rašyt nereikia, bet kiekvienai paskaitai per semestrą tenka parengt bent dvi prezentacijas — 1) savo tyrimo ir 2) akademinio straipsnio. Su tyrimo prezentacijomis kaip ir lengviau, nes tai labiau prilygsta pranešimui apie tai, ką paskutiniu metu nuveikei, ką perskaitei, ką planuoji toliau, žodžiu, veikia kaip motyvacija tą tyrimą vykdyti, bet nereikalauja didelių pastangų pačiam pranešimui paruošt. Bet. Kai reikia rengti akademinio teksto prezentaciją, pasijaučia, kad ne šiaip čia susirinkom. Ypač smagu gaut angliškus straipsnius, besitęsiančius 30 ir daugiau puslapių, ir bandyt juos sutalpinti į keturis lapus (dėstytojo nurodymas) japoniško teksto. Paprastai išvertus pusę straipsnio pastebiu, kad japoniškos rašliavos jau turiu 8 lapus — tada prasideda panika, svarbiausios medžiagos atrinkinėjimas ir negailestingas trynimas sakinių, prie kurių vertimo leidau jau kelias dienas. Galų gale vis tiek paskaitoje pasirodau su 8 lapų litanija, bet dėstytojai nieko nesako, o ir kitiems studentams ne ką geriau gaunasi. Mokomės, mokomės.

Fakultete turiu dėstytoją korėjietę, kuri šalia dėstymo dar ir užsienio studentų reikalais užsiima, tad labai pasisekė su ja susibendrauti. Pati turėjusi užsienio studijų patirties JAV, universitete ji bando mums surengti kuo daugiau išvykų, veiklų, kad tik turėtume kur susipažinti su kitais, kažką naujo pamatyti. Taip su ja ir grupe užsienio studentų vykom į Inuyamą, kur šalia smagaus kopimo į kalną tikėjomės pamatyti paraudusius rudeninius lapus. Šitas nelabai išsipildė, nes oras dar nebuvo pakankamai atvėsęs, bet kelionė vis tiek išėjo smagi.

Sužinojau, pavyzdžiui, kad mano filipiniečių draugų uodai nekanda. „Baltaodžių problemos,” sako, kai man į sprandą įsegė jau du — taip ir jaučiau, kad kraujasiurbių dėmesio gaunu už trečdalį kompanijos. (Ir taip, čia buvo jau spalis, bet uodai dar nė kiek nerimo. Parką galėjau tik greitu žingsniu praeiti, nes vos kur prisėdus net nepastebėdavau, kaip greit jie mane apipuldavo.)

Čia bene vieninteliai rudeniniai lapai, kuriuos tądien užfiksavau.

Ta pati dėstytoja nusivežė mus ir į Shirakawa-go bei Takayamą. Jeigu esate bent kiek domėjęsi keliavimu Japonijoje, bent apie Shirakawa kaimelį, tikriausiai, būsite girdėję. Jis įsitaisęs tarp kalnų ir išskirtinis savo šiaudinių stogų namais, kurie buvo pastatyti dar 1800-ais, nors pati gyvenvietė čia įkurta daaaug anksčiau. Šiaip jau vieta labai populiari tarp turistų žiemą, kai kaimelį ir jo namus storu sluoksniu padengęs sniegas (galit pagooglint, ten visos nuotraukos kaip atvirukai), bet mes, deja, važiavome dar iki pradedant snigti, nes žiemą kaimelį pasiekti gerokai sudėtingiau.

Šitiems namams stogus reikia keisti maždaug kartą per 50 metų. Talkai iki šiol susirenka dauguma kaimelio gyventojų, mat tokiai užduočiai skiriama tik viena diena (namai – gyvenamieji, be stogo niekur nedingsi), kai 100-200 žmonių pluša nuo ryto iki vakaro.

Mane vis dar stebina matyti lietuviškoms akims egzotiškus vaisius, atsitiktinėse vietose augančius ant medžių. Persimonai — Shirakawa kaimely paplitęs vaisius.

Tą pačią dieną aplankėme ir Takayama miestelį, kuris turi Kyoto atmosferos, bet ten praleidom gėdingai mažai laiko, kadangi valandą kelionės suvalgė eismo kamštis.

Čia apžiūrėjom septyniolikto amžiaus pabaigoj įkurtą šiogunatui pavaldų vietinį „ofisą.” Iš maždaug 60 tokių, šis pastatų kompleksas yra vienintelis išlikęs visoj Japonijoj. Viduj gal ir nėra įspūdingai įdomu — dauguma kambarių tušti, viskas išklota tatamiais, kur ne kur pasitaiko muziejinių vitrinų, nuolat blaško nuo šalčio stingstančios pėdos (čia, kaip ir daugumoj autentiškų pastatų Japonijoje, reikia vaikščiot be batų. Šlepečių irgi niekas nedavė.). Bet vidiniu sodeliu grožėjosi visi.

Galiausiai teko apsilankyt dar kiek šiauriau įsikūrusioj Kanazawoj, kuri vėlgi labai dažnai prilyginama Kyoto. Čia keliavau dėl „darbo” — kelias valandas per dieną turėjau keliauti po įvairias turistines vietas su gimnazistais japonais, plepėdama angliškai. Labai laukiau šitos kelionės, toks ir darbas galvoju, transportą, nakvynę apmoka, pačiam programos planuoti nereikia, tik vidury dienos 4 valandas praleisk su mokyklinukais ir gana. Bet, apie ką nepagalvojau, tai kad Kanazawa yra visai arti Japonijos jūros, ten pučia baisus vėjas. Pataikėm dar ir ant kasdienio lietaus, kelis kartus buvom apdovanoti kruša, daugumai teko pirkt naujus skėčius. Didžioji dauguma gimnazistų sugalvotų veiklų, deja, buvo vaikščiojimas lauke — kas į vieną parką, kas į kitą, kam iki šventyklos, kuri už 40 min., pėsčiom norisi. Tai taip ir šalau tris dienas, o kadangi turėjau ir artėjančią prezentaciją universitete, rytus ir vakarus leidau viešbučio kambary mokydamasi.

Aišku, ne viskas blogai — man teko tik viena grupelė, kuri beveik visiškai nekalbėjo angliškai ir reikėjo iš jų žodžius įnirtingai traukti. Dauguma tikrai stengėsi, patys bandė ir mane kalbinti, prieš susitinkant buvo apie Lietuvą pasiskaitę, klausinėjo. O svarbiausia, nors ir lijo, šįkart tikrai pamatėm momiji — rudeninius japoniškus lapus pačiam gražume.

Į tą patį Kenrokuen parką ėjau su dviem atskiromis grupėmis, tad pasisekė pamatyt vis kitą jo pusę. Pirmą dieną:

Antrą dieną:

Be parko dar aplankėm keletą šventyklų, viena jų — Myoryūji, vadinamoji „nindzių šventykla.” Jokių nindzių ten nebuvę, bet pastatas labai išsiskiria savo struktūra — pilna spąstų, kambarių, į kuriuos „įėjęs nebeišeisi,” visokių slaptų užkaborių. Prieš daugiau nei 350 metų Japoniją valdžiusio šioguno įsaku vietiniams „lordams” buvo draudžiama statytis rimtas tvirtoves, kad šie nepasidarytų per daug stiprūs, t.y. jeigu būtų užpulti, kad neturėtų kaip apsiginti/pabėgti. O šičia toks Maeda Toshitsune sugalvojo tas taisykles apeiti, prisistatė visokių slaptų kambarių, užslapstė į juos vedančius koridorius, laiptus, ir, sakoma, dar požeminį tunelį, turėjusį vesti iki pilies, išsikasė. Ekskursija čia buvo labai įdomi, bet į daugelį kambarių patys patekt negalėjom — tik pasižiūrėt iš saugaus atstumo, nes grindys visur labai senos.

Fotografuoti viduj buvo draudžiama, bet sutikom lauke šitą garsiai rėkavusį ponaitį:

Tai tiek tų rudeniškų plavinėjimų. Kol kas tolimesnių kelionių planus esu pristabdžiusi, nes ir prezentacijų padaugėję, ir paskutiniu metu renginių universitete nemažai, bet galbūt dar prieš Naujus spėsiu kur nusigaut. Nors, gėda prisipažint, bet prie japoniškų +16 laipsnių man jau pilnai šalta (su dviračiu be pirštinių niekur nevažiuoju), tai gal to noro vykt kur toliau daug nėra. Norėčiau sakyt, kad Nagoyos vasara mane sugadino, bet patiems japonams, literally, nei šilta, nei šalta — kaip vasarą ilgom rankovėm vaikštinėjo, taip ir dabar vos kokiu megztiniu prisidengę.

Korona, žinoma, irgi vis dar egzistuoja, ir nors paskutiniu metu naujų atvejų skaičius yra stipriai sumažėjęs, Japonija labai baiminasi naujos atmainos ir jau užsidarė visam gruodžio mėnesiui — atvykt negali nei užsienio studentai, nei užsieny esantys japonai. Universitete taip pat visi atsargiai bando žiūrėt į situaciją — visi renginiai, jei jau ne online, tai su labai mažu kiekiu žmonių; paskaitų metu auditorijose atidarytos ir durys, ir langai, pučia kondicionieriai, kad tik ventiliacija būtų geresnė. Kiek girdžiu iš dėstytojų, tai visų nusiteikimas panašus: darom užsiėmimus gyvai, kol galim, nes tikėtina, kad naujos taisyklės greit viską pakeis.

Populiaraus anime veikėjai rodo, kaip laikytis kosėjimo/čiaudėjimo etiketo.

Na va, dabar jau viską rudeniško išrašiusi galiu pereiti prie žiemos. Sniego tikriausiai neturėsim, bet su Kalėdine nuotaika čia nesusiję. Jau ir eglutę pasipuošėm, tik nuotraukoj kažkaip ji matos mažiausiai.

From my family to yours,

Linkėjimai,
Agnė