Pasibaigęs pirmas semestras reiškia ne tik atostogas ir užsitarnautą poilsį. Jis taip pat nurodo, kad atėjo metas daliai draugų vykti namo — šią savaitę atsisveikinau su Kayla ir Aušra. (Nebijokit, nieko verksmingo nebus, rašysiu apie tai, kaip praleidom paskutinius susitikimus. 🙂 )
Su Kayla „susitikti paskutinį kartą“ vykom į Tokiją sekmadienį. Kaylos tėtis atvyko į Japoniją prieš savaitę, kad kartu su dukra pakeliavę galėtų parskristi namo, į Indianos valstiją, tad buvom penkiese – Kayla su tėčiu, Nastya, Brayden ir aš. Vaikštinėjom po Tokiją, nuėjom pietų, aplankėm keletą parduotuvių (išvykstantieji norėjo nusipirkti suvenyrų) ir apie 16:30 kilom į televizijos ir apžvalgos bokštą Tokyo Skytree, kuris yra aukščiausias statinys Japonijoje (634 metrų), antras pagal aukštį pasaulyje. Tiesa, Kayla paniškai bijo aukščio, o Nastya buvo prisižadėjusi čia nuvykti kitai draugei, tad likom trise.
Visi lankytojai, nusipirkę bilietus kyla į 350 metrų aukštį. Kad lifte užgulė ausis, jau nenustebino. Vaizdas tikrai atrodė įspūdingai..
Už papildomą mokestį galima pakilti dar šimtu metrų aukščiau. Kilom. Jau prie pat aukščiausios ribos nuo lifto atsiveria miesto panorama, viskas matosi per stiklą dar kylant. Nors aukščio nebijau nė kiek, tas momentas privertė kiek suklusti.
Po to tęsėm vaikštinėjimą mieste. Apėjom porą įžymesnių rajonų, vėlgi Kayla su tėčiu turėjo progą paieškoti suvenyrų, ir jau vėlai vakare tsukubiečiai patraukėm namo. Buvo pakankamai vėlu, kad nuo miesto centro iki bendrabučių autobusai nebekursuotų, tad teko pareiti pėsčiomis.
***
Pirmadienį Tokijuj susitikom su Aušra. Ji išvyksta mėnesio gale, bet kadangi dar keliaus po Japoniją, čia buvo paskutinis šansas susimatyti. Kartu praleidom vos kelias valandas, pavaikštinėjom po Akihabarą, papietavom, netikėtai užklydom ir į anksčiau nematytą maldyklą. Buvo gera tiesiog vaikščioti, kad ir be konkretaus tikslo, ir kalbėt lietuviškai… Kiek liūdna, kad dabar nematysim viena kitos daugiau nei pusmetį, bet Lietuvoje galėsim atsigriebti.
Čia, šalia maldyklos, matėm vėžliuką:
Pirmadienio vakare vėl susitikom su Kayla ir jos tėčiu. Planas buvo apsilankyti izakaya, japoniškame bare, bet užsimiršom, jog dėl švenčių daugelis vietų uždaryta. Kadangi tą supratom tik atvykę, pasirinkom arčiausiai buvusį japoniško maisto restoranėlį ir vakarą praleidome ten.
Antradienis buvo skrydžio diena, bet spėjom susitikti ir vėl. Ta pati kompanija, padėjom išgabenti krūvą lagaminų iš bendrabučio, su visa manta pasiekę miesto centrą dar nuėjome paskutinių lauktuvių ir galiausiai išlydėjom draugę. Šitas atsisveikinimas nebuvo liūdnas, bet vis tiek kiek kitoks, nei su Aušra. Nėra abejonės, kad su Aušra susitiksiu ir vėl, o su Kayla.. na, pamatysim. Tiesa, ji norėtų aplankyti ir Lietuvą, ir Ukrainą, o mes, žinoma, norėtume nukeliauti į JAV, tad gal dar susikirs keliai. 🙂
Tai va, tokiom nuotaikom ir gyvenam. Oras kiek pasitaisė, nebėra taip kepinančiai karšta, tad ir bėgioti, ir dviračiu važinėti daug maloniau. Tiesa, draugai kelioms dienoms išvyksta į Kansai regioną, tai liksiu viena (vengiu didelių karščių, vis dar neriuosi iš odos, todėl nusprendžiau šitą kelionę atidėti). Kitą savaitę pranešiu, ką nuveikiau.
Linkėjimai,
Agnė