Kelionė, nuotykiai oro uoste ir nauji namai

Dar tik pirma savaitė čia, Japonijoje, bet jau pakankamai, kad šviežiausi įspūdžiai būtų sugulę ir galėčiau ramiai viską papasakot (parašyt).

Jau girdžiu, kaip klausiat, „kaaaip ta trylikos valandų kelionė?“ Net pati nesitikėjau, bet.. ne taip ir blogai. Pirmas skrydis truko šiek tiek virš valandos, pats lėktuvas – mažiausias, kokiu kada nors keliavau (žinau žinau, nesu daug skraidžius, bet vis tiek). Laiko ilsėtis oro uoste Varšuvoje nebuvo, tad netrukus sėdau jau į antrąjį lėktuvą, gabenantį tiesiai į Japoniją. Tarp kitko, tai buvo didžiausias lėktuvas, kuriuo kada nors skridau. Meluočiau, jei sakyčiau, kad ta dešimtis valandų neprailgo, bet prastai irgi nebuvo – turėjau storą žurnalą skaitymui, kažkiek pamiegojau. Valgyt davė du kartus ir dar Radiohead‘ų galėjai pasiklausyt, nors snūduriavimui jie kažkaip netiko. Tiesa, dar ir filmą pažiūrėjau, žodžiu, viskas tvarkoj.

Pats smagumas prasidėjo oro uoste.

Telefonas ant išsikrovimo ribos. Būtinai turiu susisiekti su koordinatore (studente-drauge-globėja viename, ang. tutor), kad praneščiau, kada atvažiuosiu į Tsukubą. Teoriškai, atviras wi-fi tinklas (į kurį iš esmės dėjau visas savo viltis), žinoma, buvo, bet prie jo prisijungti niekaip nepavyko. Eilėje prie pasų patikros žmonių.. pusantro šimto? Aiškiai suvokiu, kad niekaip nespėsiu į tą autobusą, kurį buvo pasiūliusi koordinatorė dar prieš skrydį, tad reikėtų jai kažkaip pranešti. Bet situacija jau nelabai mano valioj, tai nusprendžiu, kad perėjusi šitas procedūras bandysiu prisijungti vėl.

Sklandžiai perėjau, dabar reikia greitai rasti lagaminą. Takų aštuoni, o kur ieškoti saviškio, neįsivaizduoju. Išieškau bilietus, lapelius – niekur neparašyta. Na tai spėjimo būdu. Bet čia nusišypso laimė ir pastebiu savąjį gigantą jau prie antrojo tako. Lekiu prie bagažo patikros punkto, darbuotojas, pamatęs vizą dar pakalbina japoniškai ir be jokių kabinėjimųsi praleidžia.

Oro uoste studentus, atvykstančius dėl mokymosi Tsukubos universitete turėjo pasitikti atsakingas asmuo. Žvalgausi – keli stovi su skelbimais, bet nė viename iš jų Tsukubos nematyti. Per tiek laiko jau susidėliojęs planas B: reikia įsijungti kompiuterį, per jį įkrauti telefoną ir vėl bandyti pagauti interneto ryšį. Suskubu vykdyti naujos užduoties, bet su internetu vis nesiseka – kompiuteris neleidžia prisijungti, nes ryšys mat atviras, nesaugu.

Jau, švelniai pasakius, jaudinuosi. Autobusas, kuriuo turėjau važiuoti pagal originalų planą, išvykęs. Koordinatorei nepranešta. Įklimpau tai įklimpau, teks tvarkytis pačiai. Žygiuoju iki informacijos, darbuotoja maloniai paaiškina, kur nusipirkti bilietą į Tsukubą ir iš kokios stotelės jis išvažiuoja. Dar pasiūlo pranešti per mikrofoną, kad ieškau X asmens, bet iškart pasimetus ir „čia ne taip svarbu“, atsisakau ir nuskuodžiu bilieto. Laiko iki autobuso dar pusvalandis, tad nueinu nusipirkti gėrimo, laukiu. Galų gale susikaupiu ir vėl aplankau informacijos darbuotoją, klausdama „koks čia greičiausias būdas gauti internetą“. Pastaroji, paėmusi mano telefoną, viską sutvarko (supratau, kad savarankiškai nė nebūčiau susidorojusi), patenkinta rašau koordinatorei ir išdėstau visą situaciją.

Jaučiuosi kaip didžiausią žygdarbį nuveikusi, jau laukiu autobuso prie stotelės, kai prie manęs prieina mažytė moteris klausiančiu žvilgsniu, rodydama į savo plakatą „MISS ANDRIUSKAITE AGNE, University of Tsukuba“. Nežinau, širdy juokiuosi ar verkiu, bet papasakoju nuotykius, gaunu žemėlapį, mane įsodina į autobusą ir atsisveikinam šypsenomis bei mojavimu.

Bendrabutis

Po kelionės ir pirmųjų nuotykių, norėjosi tik miegoti, tačiau anksti pradėjusi dieną Lietuvoje, Japonijoje vėl atsidūriau dienos pradžioje, tad tokios prabangos leisti sau negalėjau. Su koordinatore užpildėme dokumentus administracijoje ir nuėjome apžiūrėti naujosios mano rezidencijos. Pirmas žodis, kurį ištariau įėjus į kambarį, buvo faancy. Tikriausiai, kaip ir visur, užsieniečiai gauna geresnius kambarius, tad ir naujoji draugė žavėjosi. Gražu, tvarkinga, visi patogumai – mini virtuvė, atskiri tualetas ir dušas, balkonas, kondicionierius, rašomasis stalas, šaldytuvas… Visko yra.

Pati aplinka irgi graži (jau atradau laiko apšniukštinėti) – daug žalumos, netoli tvenkinys, botanikos sodas, sakuros, žodžiu, ko daugiau norėt? Tarp kitko, bendrabučių teritorija yra nuošalesnė, mašinų ūžesio negirdėti, dauguma studentų važinėja dviračiais. Man, žinokit, rojus.

Linkėjimai iš sakurų žiedlapiais pasidengusio krašto,
Agnė

P. S. Visos nuotraukos darytos telefonu, todėl kai kur keistesnė kokybė, visur keistas formatas. Reikės pradėti nešiotis fotoaparatą.