Su Aušra buvom susitikusios prieš du mėnesius ir pasižadėjom viena kitai, kad būtinai susitiksim vėl. Tąkart ji atvyko į Tokiją, tad dabar atėjo mano eilė vykti pas ją. Tsukubą ir Sendai, kur gyvena Aušra, skiria 238 kilometrai, bet pirma turėjau važiuot į Tokiją (priešingon pusėn), tad naktiniu autobusu keliavau 305 kilometrus šiaurėn. Šiandien apie tai.
Taip Sendai atsiradau šeštadienį, septintą ryte. Šiek tiek pasiblaškiusios aplink stotį susitikom, tada pavaikštinėjom mieste. Parvykom pas ją, kiek pasėdėjusios, atsipūtusios, nusprendėm važiuoti pamatyti didelės, šimto metrų aukščio Bodhisatvos statulos (kuri yra aukščiausia dievybės statula Japonijoje ir, rodos, šešta pagal dydį pasaulyje). Aušra, aišku, jau buvo ją mačiusi, bet savaitgaliui gavo gidės vaidmenį, tai rodė vietas, kurios buvo visiškai naujos man, nors pati ten jau po keletą kartų lankėsi.. Draugė. 🙂
Į statulos vidų galima įeiti, ten įrengtas muziejus su 108 mažesnėmis statulomis, reprezentuojančiomis žmogaus troškimus. Regis, aukščiausias taškas, kurį galima pasiekti, yra ties statulos krūtine, tai pro langus driekėsi neblogas kraštovaizdis. Į viršų pakilome liftu, o leidomės laiptais, apžiūrinėdamos jau minėtas statulas.
Diena buvo be proto karšta. Tsukuboj jau įprasta gyventi prie 34°C+ šilumos ir 70%+ drėgmės, bet iš Tohoku regiono, kuris yra šiauriau, tikėjausi vėsesnio oro. Kur tau. Kaip tyčia, debesėlio nė vieno, o kaitino taip pat. Jei nori, lysk po dušu kad ir tris kartus per dieną, vis negana, jei išeini iš namų.
Po ekskursijos statuloje autobuso reikėjo laukti apie dvidešimt minučių, tad nusprendėm namo eiti pėsčiomis, kas užtruko apie valandą. Tik grįžusios lėkėm į dušą. Tada jau visą dieną lindėjom kambary, su įjungtu kondicionieriumi, pokaičio miegu ir panašiai. Vėl išvysti saulės išėjom tik vakare, kai jau nebebuvo taip karšta. Aušros pažįstamas paskolino man dviratį, tai pasivažinėjome. Pirma – iki universiteto, kur Aušra su kitais studentais turėjo šokio repeticiją. Po to, apie pusę devynių vakaro važiavom prie buvusios pilies griuvėsių (iš esmės likus tik pagrindo siena, bet vis tiek labai įdomu, o dar nakties metas, tai vėlgi, galėjom pasimėgaut gražiais vaizdais). Negalėjau nustot kartoti, „nu kaip viskas faina“, nes iš tikrųjų taip jaučiausi. Artima draugė, lietuvių kalba, vakaras, dviračiai, o Sendai taip pat nemažai žalumos, visos vietos man naujos, žodžiu.. jaučiau gryniausią vasarą, kai nereikia skaičiuoti laiko, rūpintis mokslais, leidi laiką su draugais, keliauji po nežinomas vietas… Pats tas atitrūkimui nuo mokslų, tokia reabilitacija. Labai trūko to jausmo čia, tai pasikroviau su kaupu.
Grįžom namo labai vėlai, o sekmadienį keltis reikėjo labai anksti – planavom išvengti saulės kaitros. Tad po penkių valandų miego keliavom į žymiają Matsushima įlanką, reitinguojamą kaip vieną gražiausių (iš trijų) vietų Japonijoje. Ačiūdie, visas dangus buvo apsitraukęs debesimis, tad galėjom čia praleisti daugiau laiko, viską neskubant apvaikščioti, apsidairyti. Ir tikrai buvo ko.
Perėjom visus žymius tiltus, pavaikščiojom po saleles, nusigavom ir iki vieno iš paplūdimių. Taip ramiai leidžiant laiką užklupo lietus, kuriuo šiaip jau džiaugėmės, bet jau ilgai nelaukusios traukėm namų pusėn.
Grįžusios pavalgėm, pamiegojom pietų miego, atsikėlėm jau vakarop. Pažiūrėjusios filmą ir pavakarieniavusios, po truputį ruošėmės vėl važiuoti į miestą, nes 00:00 turėjau išvykti autobusu atgal į Tokiją. Taip bijojom suvėluoti, kad prie stotelės atsidūrėme visa valanda anksčiau. Tai paskutine valanda atsidžiaugėme vaikštinėdamos aplink, besikalbėdamos. Aušra greit grįš į Lietuvą, bet bandysim dar susitikti rugpjūtį.
Negaliu apsakyti, koks malonus šitas savaitgalis buvo. Ačiū, mieloji, kad priėmei ir pasirūpinai manimi. ♥
Ir jums vasariškų nuotykių linkėdama,
Agnė