Paskutinę savaitę daugiau mažiau praleidau bendrabutyje. Draugai išvykę keliauti, tad turėjau šansą pabūti viena, kas šiaip jau niekad nekėlė per daug problemų. Išėjimai iš kambario apsiribojo biblioteka, maisto parduotuvėmis ir važinėjimu dviračiu. Tiesa, dar ir bėgiojau, bet tik kartą, nes be kompanionės buvo baisoka, ypač kai pastebėjau, jog kažkas mane nusekė nuo stadiono iki bendrabučio (galbūt tai paranoja, bet tikrai taip atrodė, tad paklausiusi draugės patarimo viena jau nebebėgiojau).
Kadangi nieko labai ypatingo ar neįprasto per tą savaitę tūnojimo kambaryje neįvyko, pagalvojau, kad reikia aprašyti naktinius pasivažinėjimus dviračiais. Dviratį turiu beveik nuo pat atvykimo į Japoniją pradžios, bet daug nevažinėjau – spūstys universiteto teritorijoje gąsdino, pats universitetas arti, tad kaip ir nebuvo didelio reikalo. Kartais dviračiais važiuodavom iki parduotuvės, bet tada iškildavo kita problema – Nastya, su kuria praleidžiu daugiausia laiko, dviračio neturėjo, tai kaip ir reikėjo rinktis prioritetus.. Šitaip mano dviratis stovėjo po stogu prie bendrabučio, apgyvendindamas vis daugiau vorų šeimų, kol prasidėjo atostogos ir radom progų važinėtis dažniau. Be to, prieš išvykdama iš Japonijos, Kayla savo dviratį perleido Nastyai, tad situacija žymiai pagerėjo.
Nežinau, ar reikia aiškinti, kodėl būtent naktiniai pasivažinėjimai, o ne dieniniai yra mūsų įprastas pasirinkimas. Žinoma, naktį viskas įdomiau, kitokia atmosfera ir, svarbu paminėti, ne taip karšta. Tačiau yra ir kita priežastis: Nastya anksčiau yra įsimintinai skausmingai kritus nuo dviračio ant geležinkelio bėgių, užtat dabar važinėjimosi kiek prisibijo – tiek dėl savo saugumo, tiek dėl praktikos stokos, sako, „nenoriu sužalot kitų“. Todėl natūraliai renkamės vėlų vakarą ar naktį, kai žmonių ir mašinų kiekis minimalus.
Dažniausiai važinėjame trise su Nastya ir Brayden. Paprastai neturim jokio maršruto, tad vienas po kito perimam vedlio atsakomybę ir stengiamės važiuoti kur nors, kur dar nebuvom. Pasitaiko ir įvairių atradimų, kaip kad neaišku kam skirti grioviai tarp kelio ir šaligatvio ar medžių šaknų raizgalynės lyg iš niekur. Kitą kartą sustoję pailsėti (iš tikrųjų, tai nusifotografuoti.. žinot, tūkstantmečio karta), matėm baisiai didelį vorą, ėdantį už save didesnę cikadą… Tokie tat atradimai.
Kol buvau viena, irgi važinėjau. Dažniausiai iki parduotuvės, bet kadangi ji nėra labai arti, prasivažinėjimui pats tas, ir šiaip tada pramoga virsta į praktišką kelionę. Paskutinį kartą dviračiu važiavau vakar, ir tai tikriausiai buvo keisčiausias iš tokių važiavimų. Tik išėjus iš bendrabučio suklusau pastebėjus, kaip stipriai žaibuoja. Retai kada ir per audrą tiek žaibų pasirodo tokiu dažniu. Griaustinis irgi girdėjosi, bet pagal dangaus blyksėjimą tikėtumeis garsesnio – iš kambario visai nebuvo girdėti. Lietaus nė lašo, bet drėgmė jautėsi. Kiek padvejojau, važiuoti, ar palaukti rytojaus, kažkaip lyg ir nesaugu atrodo, ką čia žinosi. Nusprendžiau nuvažiuot bent dalį kelio: galvojau, jei nepamatysiu nė vieno dviračiu važiuojančio žmogaus, laikysiu ženklu, kad visi slepiasi nuo galimos audros ar žaibų ir suksiu atgal. Bet jau per pirmąsias kelias minutes kelionės sutikau kitų dviratininkų, tad aprimus važiavau toliau, nors visą kelią sąmoningai neskubėjau.
Taip gamta priminė, kokia visgi maža esu ir kokia ji graži yra. Šiek tiek įbauginta, bet susižavėjusi grįžau – ir patenkinta, ir su maistu. Išbandykit ir jūs naktinius pasivažinėjimus, gal taip pat ką įdomaus atrasit. 🙂
Linkėjimai,
Agnė