Praeitą savaitgalį buvom labai užsiėmę. Nemaža dalis mūsų rato – Miglė, Nastya, Olya ir Shiba, dalyvavom kalbų ir prezentacijų projekte, kur užsienio studentai turėjo ruošti septintokus/ aštuntokus japonus konkursui. Taip su jais praleidome ir šeštadienį, ir sekmadienį, todėl įspūdžių netrūksta.
Viskas, jau nestebinančiai, buvo labai aiškiai organizuota: kiekvienas dalyvis turėjo vardo kortelę, renginio tvarkaraštį, pagal kurį visi dirbo minučių tikslumu. Šeštadienį, po įvadinio organizatorių žodžio, susipažinom su savo mokiniais spausdami vieni kitiems rankas, kas kai kuriems tapo sudėtinga užduotimi, tad visi lankstėsi ir tiesė rankas vienu metu, buvo smagu stebėti (kiekviena mokytojo-mokinių grupelė arba pora ėjo prieš visus atlikti susipažinimo ceremonijos, paeiliui).
Po to susiradom vietas įsikurti ir pradėjom dirbti. Problemėlė – niekas nedavė tikslių nurodymų; buvo pasakyta, kad studentai turėtų kažkaip patarti mokiniams, pagelbėti ir tiek. Man teko dvi aštuntokės mergaitės, kurių viena tik prisėdus pranešė, „英語が全然話せません“ (visiškai nekalbu angliškai). Na, galvoju, nusimato įdomus savaitgalis.
Yuka ir Mirai buvo pasiruošusios planą, ką norėtų savo kalba pristatyti (kalbėjo apie pramogas ir lankytinas vietas Tsukuboj), bet beveik jokio teksto, todėl viską turėjom parašyti kartu. Iš esmės, kalbą jos turėjo rašyti pačios, o aš, reikalui atsiradus, patarti, bet išėjo kiek kitaip. Pačioms kurti tekstą visai neišėjo, nežinau, ar iš drovumo, ar iš nepakankamų žinių. Todėl daug kalbėjom apie tai, ką jos nori papasakoti, išsiaiškindavom ir angliškai, ir japoniškai, o tada jau kurdavom sakinį. Tokie aptarimai vyko grynai prieš kiekvieną naują frazę, todėl kalbos kurpimas užtruko.
Pirmą dieną dirbome iki 16:30 ir kalbą užbaigėme. Ji neturėjo būti ilga, vos trijų minučių, bet tekstas atrodė trumpokas. Dar kelis kartus paskaičiusios, šį tą pakoregavusios, išsiskyrėme su mintimi sekmadienį viską išmokti.
Tam turėjome apie 3 valandas, po kurių vyko pats konkursas. Trys valandos skambėjo užtektinai, todėl neabejojau, kad pasiruošti pavyks. Tačiau jau po pirmo bandymo paaiškėjo, kad kalbos laikas sutrumpėjo visa minute, mat merginos kartojosi dar ir namie, tad tempas natūraliai pagreitėjo.
Greitai sumetėm, kad reikia pridėti papildomą pastraipą, nes ne viską iš plano įterpėme į kalbą. Sukurti trumpą, vos 5 sakinių pastraipėlę truko gal valandą. Tada vėl repetavome, bandėme kalbėti ir ant scenos, kol galiausiai atėjo pietų metas, po kurio prasidėjo tikrasis konkursas.
Mano akimis, mokinės buvo tikrai gerai pasiruošusios. Vienintelis dalykas, dėl kurio nerimavau – tai , kad jos pradės per daug jaudintis ir pasimes (kas ir įvyko). Nors vedėjas stengėsi išlaikyti kuo draugiškesnę, neformalią atmosferą, su trimis anglakalbiais (ne japonais) teisėjais priekyje tai pasidarė sunku, ypač tokio amžiaus mokiniams, kurių retas kalba angliškai net anglų pamokų metu.
Mokiniai galėjo skaityti iš paruoštukų, kas šiek tiek gelbėjo situaciją. Nors repetuojantis Yuka ir Mirai šypsojosi, pakeldavo akis nuo kalbos apžvelgti auditoriją, turėjo net priderintų judesių.. atėjus jų eilei, abi labai išsigando, perskaitė viską robotiška maniera, o iš susijaudinimo dar ir paskutinę pastraipą pamiršo. Aišku, aš vis tiek jomis didžiavausi, nes nuo „nekalbu angliškai“ priėjome prie kalbos, pasakytos anglų kalba priešais salę žmonių ir užsieniečius teisėjus; bijojau vien to, kad savimi nenusiviltų, ko, manau, pavyko išvengti.
Kol teisėjai sprendė rezultatus, turėjome žaidimų sesiją, pravestą Shibos. Taip grupelėse su savo mokiniais buvome užimti gal valandą – dar turėjome laiko pabendrauti ir jau atispalaiduoti.
Diplomų įteikimo ceremonija buvo viena įdomesnių dalių. Visi dalyviai iki vieno gavo diplomus ta pačia tvarka, kuria sakė kalbas ir darė prezentacijas. Mokinių gauti diplomai: „Excellent Effort” (už puikias pastangas), „Encouragement Award” (padrąsinimo apdovanojimas), „Best Speech” (geriausia kalba), „Best Presentation” (geriausia prezentacija)… Buvo keista vidury ceremonijos lyg niekur nieko išgirsti „Best Speech” ar „Best Presentation“, kai mokiniai gavo lygiai tiek pat plojimų ir tokias pačias dovanas, kaip ir visi kiti. Netgi mokinukas, kuris iš streso pravirko ir nutraukė prezentaciją, o po to ir atsisakė bandyti vėl, gavo diplomą „Good Effort” (už geras pastangas). Kartu su diplomais konkurso dalyviai gavo dovanas ir iš savo globėjų-studentų, o tada fotografavosi, ir taip visi iš eilės – visiems teko vienoda dalis dėmesio.
Ceremonijoms pasibaigus atvyko daugelio vaikų tėvai, kurie taip pat mums dėkojo už pagalbą, fotografavo kartu su mokiniais… Taip paprastai, bet šiltai išsiskyrėme.
Labai džiaugiuosi, kad vis dažniau gaunu galimybių bendrauti su japonais ir kalbėti jų kalba. Kartu su Migle neseniai prisijungėme prie vieno universiteto klubo, kur taip pat tenka išbandyti savo komunikavimo galimybes japoniškai, bet apie tai papasakosiu kitąkart.
Linkėjimai iš vis dar besniegės Tsukubos,
Agnė